<> Mes išsigalvojom, kad niekad vienas kito neįsimylėsim, nors mylėjom, ištisą laiką, įtikinėdami savo patiklią sąmonę, kad tai pagarbumas, tiesiog įprotis. Mes prisižadėjom viens kitam, kad niekada nedraugausim, nors visada draugavom. Daug daugiau negu draugavom. Buvom kaip vyras ir žmona, moraliniu atžvilgiu, kaip tėvas ir dukra, sūnus ir motina, kaip brolis ir sesuo, nes Tu niekada neturėjai sesers, o mano brolis man visada atrodė nepakankamai geras. Tik niekada neišsidavėm. Nors, viens už kitą geriau žinojom, kad tai būtent TAI. Tai, ko sau negalime leisti. Duotas žodis mum visada buvo svarbiau už viską. Atiduotume gyvenimą, kad jį ištesėtume. Ir kad tai nuslėptume. Ir mums pavyko. Jį ištesėti. Nes niekada viens iš kito neišgirdom: kaip trokštu tavo lūpų. Sakydavom tik: myliu. Arba, net: myliu. Paversdami tai brolišku jausmu. Ir mes gyvenom geriau už visus. Nes MES visad buvome Marsas. Ir dabar, paskutinį kartą Tau pasakysiu, kaip visad, grįžusi iš Tavęs namo: aš taip trokštu Tavo lūpų. Ir stovėti apsikabinus per lietų. Ir Tavo kavos su pienu į lovą, kurią visada skaniausiai išgerdavau, nors iš tikrųjų negeriu kavos. Aš noriu Tavo meilės. Tavo pasaulio. Tavęs. Ir visko, kas Tave supa. Kas yra Tavyje, buvo, bus, ir visa, ko nebus niekada. Ir pamiršiu visa tai AMŽIAMS. Palaidosiu po sūriomis savo vanile kvepiančiomis ašaromis. Nes Tavęs mano gyvenime daugiau nebebus.
Prižadėjome, ir kankinomės, norėdami viens kitą atiduoti pasauliui. Nes; Pasauliui Tavęs Reikia (Tu žinai).
O dabar sudie.
Prižadėjome, ir kankinomės, norėdami viens kitą atiduoti pasauliui. Nes; Pasauliui Tavęs Reikia (Tu žinai).
O dabar sudie.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą