Sugrįžti namo ir viskas iš naujo prasideda. Tereikia peržengti slenkstį;
· silpnumas,
· irzlumas,
· bloga nuotaika — sveiki atvykę.
Pro langus jau spigina saulė savo blyškiais dar spinduliais, o tu pūni prie savo nutrinto nuo šmurkštinėjimų stalo. Mieliausia, kai Tu pagražini viską klausimu: „kas vakarui?“ Niekaip neįstengiu perprasti klausimo esmės. Juk pasiūlymų jokių vis tiek nebus.
Įsistiebiliji į langą. Į žmones, kurių vis tiek nematai, į vaizdą, kurį sapnuoji naktimis, kur bemiegodama. Į kabarojantį ant stiklo raudoną taškelį, su kuriuo turėtum mankštinti akis, bet įgriso iki gyvo kaulo ir paspjauni ant to vis blėstančio žvilgsnio. Tiksliau, ant vaizdų, kuriuos jis vis sunkiau aprėpia. Keikiesi, kaip įgriso tos bukos žinutės, nuo kurių atsitraukti negali. Ir sėdi kaip daunyla, vėl nežinodama, kaip čia toliau gyvent; ar mylėt Tave ar nemylėt, ar klausytis draugų problemų, ar spjaut ant jų, nes ant tavęs visiems taip pat, ar peržengti tą ribą savo pražūties link.
Ir kasdien tas pats. Miestas, kurį kažkas dar įstengia mylėti ir gerbti, aistringai norintys pasikeisti ir pakeisti žmonės, kurie daro 359 laipsniais mažiau negu tu ir tavo paika asmenybė, niekam nesuprantama ir jokiem velniam nereikalinga.
Taip taip, ir dar šiandien šventė berods. Mačiau aš tolei tą šventę. Kažkaip su jom man nesiseka — jos paprastai būna daug liūdnesnės, negu bet kuri paprasta diena. Tokio gyvio vardu Moteris diena. Aš tai jaučiu ne iš tų, nes savijauta kažkaip panašėja į apipeštos makakos, pasiklydusios Niujorke. Ir kam tų švenčių prigalvoja? Beprotiškai maloniam prisiminimui, koks tu lūzeris. Ooo. Dieve gelbėk. Aš_ lūzeris.
Ir tas lūzeris šiandien panoro pasijusti kaip prieš metus; kai dar nepažinojo Jos, Jo, kai dar buvo tokia truputį suprimityvėjusi, paika merga, serganti meilės saulei manija, nepaliaujamai rašanti į point‘ą be jokių juodraščių ir nė nenumananti, kad yra indigas, ar dar koks velnias. Nors, nežinau, ar tada buvo geriau. Geriau buvo kai manęs čia nebuvo. Nors, nepatikiu, kad taip kažkada ir buvo, jaučiuosi sena kaip Žemė.
Taigi tataigi, gelbsti tik viena mintis apie mano svajonių jaukiausią šventelę, kurios realybėj niekada nebuvo ir nebus, tai, kad kaip jau visad galėsiu apipilti „savo“ mieląjį ironija, kurią jis palaikys paprasčiausiu nuotaikos nebuvimu, nes taip ir nesuprato, ką reiškia žodis ir apie tai, kad po kokių metų šimtapenkiasdešimties pagaliau iš čia išsinešdinsiu.
Vaje, ir ganėtinai keista pastebėti, kaip pasikeitė mano rašymo stilius, nuo tada. Ir aš. Ir viskas. Daug kas. Tas senas varganas pasaulis dar sugeba suktis.
P.S. (tai reiškia — PaStabėlės)
* Norėjau pasijusti kaip tada — pasijutau. Tikslas pasiektas. Vargas žmonėm visą šitą šlamštą skaityti.
Apverskit mano pasaulį.
· silpnumas,
· irzlumas,
· bloga nuotaika — sveiki atvykę.
Pro langus jau spigina saulė savo blyškiais dar spinduliais, o tu pūni prie savo nutrinto nuo šmurkštinėjimų stalo. Mieliausia, kai Tu pagražini viską klausimu: „kas vakarui?“ Niekaip neįstengiu perprasti klausimo esmės. Juk pasiūlymų jokių vis tiek nebus.
Įsistiebiliji į langą. Į žmones, kurių vis tiek nematai, į vaizdą, kurį sapnuoji naktimis, kur bemiegodama. Į kabarojantį ant stiklo raudoną taškelį, su kuriuo turėtum mankštinti akis, bet įgriso iki gyvo kaulo ir paspjauni ant to vis blėstančio žvilgsnio. Tiksliau, ant vaizdų, kuriuos jis vis sunkiau aprėpia. Keikiesi, kaip įgriso tos bukos žinutės, nuo kurių atsitraukti negali. Ir sėdi kaip daunyla, vėl nežinodama, kaip čia toliau gyvent; ar mylėt Tave ar nemylėt, ar klausytis draugų problemų, ar spjaut ant jų, nes ant tavęs visiems taip pat, ar peržengti tą ribą savo pražūties link.
Ir kasdien tas pats. Miestas, kurį kažkas dar įstengia mylėti ir gerbti, aistringai norintys pasikeisti ir pakeisti žmonės, kurie daro 359 laipsniais mažiau negu tu ir tavo paika asmenybė, niekam nesuprantama ir jokiem velniam nereikalinga.
Taip taip, ir dar šiandien šventė berods. Mačiau aš tolei tą šventę. Kažkaip su jom man nesiseka — jos paprastai būna daug liūdnesnės, negu bet kuri paprasta diena. Tokio gyvio vardu Moteris diena. Aš tai jaučiu ne iš tų, nes savijauta kažkaip panašėja į apipeštos makakos, pasiklydusios Niujorke. Ir kam tų švenčių prigalvoja? Beprotiškai maloniam prisiminimui, koks tu lūzeris. Ooo. Dieve gelbėk. Aš_ lūzeris.
Ir tas lūzeris šiandien panoro pasijusti kaip prieš metus; kai dar nepažinojo Jos, Jo, kai dar buvo tokia truputį suprimityvėjusi, paika merga, serganti meilės saulei manija, nepaliaujamai rašanti į point‘ą be jokių juodraščių ir nė nenumananti, kad yra indigas, ar dar koks velnias. Nors, nežinau, ar tada buvo geriau. Geriau buvo kai manęs čia nebuvo. Nors, nepatikiu, kad taip kažkada ir buvo, jaučiuosi sena kaip Žemė.
Taigi tataigi, gelbsti tik viena mintis apie mano svajonių jaukiausią šventelę, kurios realybėj niekada nebuvo ir nebus, tai, kad kaip jau visad galėsiu apipilti „savo“ mieląjį ironija, kurią jis palaikys paprasčiausiu nuotaikos nebuvimu, nes taip ir nesuprato, ką reiškia žodis ir apie tai, kad po kokių metų šimtapenkiasdešimties pagaliau iš čia išsinešdinsiu.
Vaje, ir ganėtinai keista pastebėti, kaip pasikeitė mano rašymo stilius, nuo tada. Ir aš. Ir viskas. Daug kas. Tas senas varganas pasaulis dar sugeba suktis.
P.S. (tai reiškia — PaStabėlės)
* Norėjau pasijusti kaip tada — pasijutau. Tikslas pasiektas. Vargas žmonėm visą šitą šlamštą skaityti.
Apverskit mano pasaulį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą