Sapnai Atlanto anapus

Viliuosi jis pasieks konkursą. Labai viliuosi.

Vėjuoto rudenio lietūs,
Sapnai Atlanto anapus
Kaip jų išsiilgau,
Bet jau bėgu, man metas!
Vėjuoto rudenio lietūs,
Tavo pirštų galiukai
Gitaros stygų liečia,
Šoka kaip nuo spygliukų.

Du tūkstančiai metų, nuo pasaulio pradžios,
Du tūkstančiai lapų, kas šiandien šokį sušoks?
Svajoju apie Panamą jau kuris mėnuo,
Aš noriu didelio namo, kur niekada nebus mano.
Aš noriu skęstančio vėjo, Tavo kvapo plakų
Paleiskit, žmonės, svajones, į laisvės laukus!

Vėjuoto rudenio lietūs,
Sapnai Atlanto anapus
Kaip jų išsiilgau,
Bet jau bėgu, man metas!
Vėjuoto rudenio lietūs,
Tavo pirštų galiukai
Gitaros stygų liečia,
Šoka kaip nuo spygliukų.
Vėjuoto rudenio lietūs,
Sapnai Atlanto anapus
Kaip jų išsiilgau,
Bet jau bėgu, man metas!

Kur skuba visas pasaulis, palikęs už nugarų
Ant balto drožlėto lapo, tūkstančius žodžių?
Kur skuba rudenio lietūs, ir vasaros kaitros?
Jų šypsenos nudėvėtos, bet pasilikusios skaidrą.
Lai persikelkim į Marsą, o kad ir į Plutoną,
Mes gyvename farse, mes esam kaip Platonai!

Vėjuoto rudenio lietūs,
Sapnai Atlanto anapus
Kaip jų išsiilgau,
Bet jau bėgu, man metas!
Vėjuoto rudenio lietūs,
Tavo pirštų galiukai
Gitaros stygų liečia,
Šoka kaip nuo spygliukų.
Vėjuoto rudenio lietūs,
Sapnai Atlanto anapus
Kaip jų išsiilgau,
Bet jau bėgu, man metas!
Vėjuoto rudenio lietūs,
Tavo pirštų galiukai
Gitaros stygų liečia,
Šoka kaip nuo spygliukų.
Vėjuoto rudenio lietūs,
Sapnai Atlanto anapus
Kaip jų išsiilgau,
Bet jau bėgu, man metas! ©