Nougat

Pasirodo, sakydama aplinkiniams, kad nemoku gaminti, begėdiškai meluoju.
Arba tiesiog netikiu snaudžiančiais savyje talentais. (lol)


Ne, aš negaminu. O nes ir nereikia. Kasdien namie manęs laukia skaniausias maistas. Bet kai ateina šventės, galvon, matyt, plūsteli kraujas, kaip visada norisi ekstremalaus, ir štai gimsta visokiausias nežinia kas. Kaip mama sako: "редко, но метко".
Nors, kaip taikliai, dar visai nežinia. Rytoj laukia etapas No2 - degustacija.
Neitališkai itališka nuga.
Žinoma, viskas pavyko nevisai pagal planą, kadangi akacijų medaus, pasirodo, yra deficitas. Šiaip ar taip, kažkas pavyko. Kažkas, kas sukėlė nepaprastai daug nepaprastai gerų emocijų. Ir atėmė b e p r o t i š k a i daug energijos. Ir nuo dabar gaminti yra nepaprastai šventiška.

Šventes jausti kaip niekad. Dėl kvapų virtuvėje, dėl blizgančių nuo švaros namų ir daug daug daug šviesos ir lempučių. Ak, ir dėl v i s i š k a i chill out'inio vakaro iliuzijos.
P.S. Stebiuosi, kaip dar nekrentu nuo kojų, po dviejų etapų koncerto, dovanos mamai  įgyvendinimo, didžiojo tvarkymo ir didžiojo gaminimo. Ech, daugiau tokių dienų.