Net jei nemėgstu vokiečių kalbos. Net jei pasijaučiau beprotiškai maža ir TOTALIAI bejėgė tokioje didelėje erdvėje. Net jei sugrįžti buvo beprotiškai sunku.
Ech, už keliones atiduočiau paskutinius marškinius.
Žmonės, gyvenantys arti dangaus.
Rūkstantys kalnai ir vingiuoti keliukai, berods, negyvenamuose miškuose, kuriais važiuoti per MILŽINIŠKĄ sniegą prilygsta šokimui be parašiuto. O aplinkui kalnai, kalnai, kalnai... Dieniniai, vakariniai, naktiniai. Vos pažvelgęs jauti tą milžinišką galią, tą jėgą.
Ten laikas skaičiuojamas kitaip. Ten gyvenimas skaičiuojamas kitaip. Sukriošusios lūšnelės ir grynas oras. Ak, ir tonos įkyraus, klampaus molio. Sykį įmynęs, atsisveikink su savo batais.
O, kontrastai. Apleista šalelė — kaimynė pedantiškai švarios, judrios ir beprotiškai, taip tarkim, architektūriškos, galiūnės. Kur per teliką kalba tik vokiškai, kur viskas taip vokiška. Net labiau negu austriška. Kur spausdina specialiai gėjams skirtus žemėlapius.
Gražu, gražu, gražu.
Ir norisi kartoti tai dar ir dar.
Nelemta Varšuva su savo nelemtais tiltais (visa, kas gražiausia, yra uždrausta. Net tiltai su gražiais vaizdais). Čekija, skendinti kalnų apsuptyje ir tarp ženklų su užrašais "Pozor". Punčas ir daug daug daug juoko Vienos centre. Ech, žmonės, geria prie pat milžinės bažnyčios.
Jie turbūt gyvena taip, kaip galėtų tik norėtis gyventi.
Nežinau, kaip gyventi tokiame mieste. Ir kaip negyventi. Kur neįmanoma pastatyti automobilio, kur tiek visko daug. DAUG. Čia kavinėse vien senyvo amžiaus žmonės ir keistas pienas: neriebus ir saldokas.
Jei tik aš turėčiau kamerą ir kantrybės visa tai filmuotis. Žiūrėdama įrašus apsiverkčiau, suvokusi, jog visos tos akimirkos kaip iš filmų. Jog visa tai taip n e p a p r a s t a.
Nepaisant visų tų keturiasdešimties valandų neretai klaidingo kelio ir navigacijos epilepsijos priepuolių. Nepaisant to, kad sugrįžti buvo taip sunku, kaip nebuvo dar NIEKADA. Sugrįžti į realų gyvenimą su ašaromis. Ir vėl suvokti, kad klasės auklėtoja kasdien staugia, kad laukia milijonai trilijonų darbų, o laiko vis dar nėr. Nepaisant visko visko visko.
Aš myliu tai. TAI.
Labai norėjau šį įrašą padaryti trumpą ir neperkrauti jo lyriškais postringavimais, bet apie tokius dalykus, trumpai, matyt, neįmanoma. Šį kartą "Краткость — сестра таланта" neveikia.
Keliaukite, keliaukite, ir dar tūkstantį kartų k e l i a u k i t e.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą