(Kas žino, tas supras)
Kai kurios akimirkos reiškia kur kas daugiau, negu parodome.
Kartais nesinori parodyti visko iki galo, nes ta intriga – taip kur kas
įdomiau. O įvardinus viską žodžiais ši magija akimirksniu pradingsta.
Labai keistas jausmas svetimuose namuose jaustis taip
jaukiai ir ramiai. Tikriausiai, dėl to, kad tie namai tokia ramybės salelė, kad
tai nustelbia visus niuansus.
Ir sunku sulaikyti tai, kas viduje kunkuliuoja, veržte
veržiasi. O kartais, gal ir visai nereikia. Juk visiškai išlaisvinus vidinius
vilkus niekam nenutinka nieko bloga? Balansuoti ant ribos kraštelio yra labai
subtilu. Labai rizikinga. Ir tu nesi tikras, į kurią pusę palinksi ir ar
sugebėsi atsitiesti — bet ta akimirka yra tokio saldumo, kad jokios pasekmės
jau nebesvarbu.
Niekas nebesvarbu, kai aplink patys šauniausi, jaunystės
persmelktas oras ir geras brendis. Jokių pašalinių minčių, jokių nereikalingų
ribų.
O, Viešpatie, aš tikrai suilažinau?..
P. S.
Tu neįsivaizduoji, kaip tavo kartais visai netyčiom, neįtemą arba net bereikalo pasakyti žodžiai pakeičia mano gyvenimą, griauna mano kompleksus ir įkūnyja manyje ramybę. O kai tu rašai tokius TOKIUS žavius įrašus ir tiesiog taip nuostabiai atrodai nuotraukose. Turbūt kas pasekęs tavo blog'ą nustembs, ko gi aš vis čia komentuoju. O aš tiesiog taip stipriai tave myliu, jog pabūti musulmane, ar iškrėsti dar kokią nesamonę kartu man yra vieni niekai ;D*
AtsakytiPanaikinti:*****
Panaikinti