(Tekstas neturi jokio ryšio su autoriumi)
Žinai, ko labiausiai trokštu?
Kad pamatytum mano begėdes akis ir aistrą, kurios dar niekam
nepavyko išlaisvinti. Ir nors žinau, kad man to nereikia ir nereikės nei rytoj,
nei kada nors ateityje, atsispirti pagundai neįmanoma. Vien mintis apie tos
akimirkos saldybę priverčia kūną glebti, o savitvardą pasitraukti šalin. Svyruoti
ties riba visada yra labai magiška. Rizika, persmelkta svaigulingo geidulio
suteikia sparnų ir neišsemiamos drąsos. Drąsos, kuri temdo akis ir svaigina iki
nukritimo. Ir šviesa akimirksniu prigesta, jautrumas padidėja. Sugeri į
giliausius poodinius sluoksnius kiekvieną judesį, kiekvieną lengvą
brūkštelėjimą, kuris įelektriną kūną iki kone žaižaravimo. Akimirką norisi
sustabdyti laiką ir mėgautis ta neapsakoma palaima, akimirką — išlaisvinti
vidinius gyvulius, nesustabdomus, nesuvaržomus.
Protas bando signalizuoti, kad
aistrai ore ištirpus, atmosferą užpildys nepatogumas ir judesiai taps kampuoti.
Ir pojūčiai visai užges, bet receptoriai ir raumenys tos informacijos nepriima.
Ir taip
norisi paneigti visus stereotipus, sugriauti visas sienas ir atsiduoti nenumaldomai
aistrai. Kad skęstum begėdėse akyse, o liaunas moteriškas kūnas — įkaitusiame, tvirtame
glėbyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą