Kolekcijų kolekcija

Tarp visos begalės tų dalykų, kuriuos aš "kolekcionuoju" - arba tiesiog mėgstu neštis namo, gražiai susidėti į dėžutę/spintelę ar į dar kokią nors mielą vietą ir žinoti, kad tas daiktas ten yra. Galbūt kartą per pusę metų ištraukti jį, pačiupinėti, apžiūrėti, ir padėti atgal - yra vienas toks, kuriam jaučiu ypatingą silpnybę. Tai - atvirukas.

Nežinau, kada ir nuo ko šitai prasidėjo, bet atvirukai man yra "kažkas tokio". Čia įkeltas, žinoma, yra tik koks trečdalis visos kolekcijos - visus skenuotis rankas ir skenerį paskaustų.

O beje, siųskit/specialiai pirkti/šiaip lyg tarp kitko dovanokit (man) atvirukus!

Nyčės vaikai arba Trys saldžiausi gyvenimo vaisiai

Galbūt, didžioji palaima tau yra dievybė. Surasti, atrasti bei pajusti ją. Nurimti jos glėbyje ir patikėti jai save visą. Nukris visi rūpesčiai, nusčius visas nerimas. Ir ši utopija bus eliksyras sielos, ir gražiausia atomazga. Suprask, dievybė – pats tyriausias jausmas. Kuris? Tai gali būti meilė. Vardan visko tau viena svarbiausia ir tauriausia. Tave pakylėjanti ir pažeminanti, suteikianti begalinį malonumą ir ramybę sielai dovanojanti. Pasiekus meilę judėti nenustoji. Nes meilė – atskiras gyvenimas. Ne už save, o už kitus. Už tą, kam atskleidi savo jausmus tyriausius. Saldi dievybė, rūsti dievybė – jos link judėti verta. Jos link judėti, reikia būt tyram ir pasiruošusiam pasiaukoti. O kad dievybę atrastum, save turi pažinti.

Aukščiausias taškas, gali būti, yra savęs atradimas. Gyvenimo taku ilgu, vingiuotu nueiti reikia, kad suprastum, kas tu. Kad siekius savo ir visus klystkelius sielos slapčiausius sau pačiam atvertumei. Kaip jau minėta, lenkiant sunkumus, džiaugsmus ir kitas gyvenimo istorijas, save, žmogus, pažini. Pamatai savyje tai, ko niekada nematęs. Ir gėda gali būti už save, ir džiaugsmas pats didžiausias – jei kilnų kokį darbą padarai. Jau prieš du amžius kalbėjo Nyčės Zaratustra: „Žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad upės nešvarios priimti vandenis galėtum ir neprarastumei tyrumo“. Todėl bijoti negandų nereikia, kas atsitiks, tas nusiplaus. Juk tas judėjimas – tai pažinimas. Ir tik pažinęs (nors sielos begalinės išsemti niekada nebus įmanoma) gali žinoti, ko tikėtis iš savęs ir savo poelgių. Tuomet tas kelias maloningas bus kaip niekas kitas. Juk savęs atradimas – harmonijos skliautas platus, lengvai nusileidęs iš viršaus ir leidžiantis nardyti jame kuo ilgiausiai.

Galbūt, tau kužda balsas, kad svarbiausia – amžinybė. Joje tu ir savęs atradimą, ir jausmą tauriausiąjį sutalpinti gali. Jokiu būdu tai nėra mirtis, atvirkščiai – tai sielos nemirtingumas. Nesvarumo būsena, kai jauti trauką tik tam, kas tyra. Judėjimas tuomet pasibaigia sėkmingai, jei galima taip sakyti, nes iš tikrųjų judėjimas – amžinas. Ir alkis apmalšinamas, ir troškimas pripildomas užbaigtumo kaip taurė vyno geriausio.

Looking for a new home

More: HERE.
Ask me: ruth@letters.lt

Iššūkis: buto nuoma Vilniuje

Mirena Tumaitė

Jeigu dar prieš du mėnesius kas nors man pasakytų, kad išsinuomoti butą Vilniuje yra taip sunku, niekada nepatikėčiau. Visgi, šiais laikais taisykles diktuoja ne nuomininkai, o nuomotojai. Tuomet pats buto nuomos procesas pavirsta kone aukcionu.

Butų nuomos įkarštis?    

Pats butų nuomos pikas prasideda antroje vasaros pusėje. Suprantama, kadangi paaiškėja stojimų rezultatai, todėl miestą po truputį užplūsta būsimi studentai. Nuomininkams tai yra puiki galimybė pasinaudoti palankiomis sąlygomis, todėl šiuo metų laiku nuomos kaina gali žymiai pakilti. Ir apskritai, nuomos kaina yra labai nenuspėjamas ir nestabilus dalykas. Kadangi gali būti ir taip, kad skelbime nurodyta suma yra vienokia, o atvažiavus apžiūrėti buto savininkas praneša, kad kaina šiek tiek pasikeitė – tai yra pakilo kokiais dviem šimtais litų.

Toliau skaitykite ČIA.

Amžinybė. Ir mes įkalinti joje

Ir štai, pagaliau po tokios pertraukos, iš tikrųjų užpildytos visko visko naujo ir interneto nebuvimo, vėl pasireiškiu. Welcome home!

Čia labai greitai bėga laikas. Minutės tirpsta dienose, o dienos išsisklaido ore, kaip baltas rūkas. Čia mes gyvename be mikrobangės, kurios, tiesa, visai ir nereikia. Čia mes gyvenOme be interneto, kuris, tiesa, jau privertė savęs ilgėtis. Čia daug praeivių, besikalbančių su savimi. Kaip ir „dar ne visai bomžų“. Ir, kaip kažkas beprotiškai taikliai pasakė: čia žmonės rengiasi įdomiai. Atrodo, kad užsimeta ant savęs viską, kas pasitaiko po ranka. Čia oras vėsta palaipsniui. Čia maišosi visi akcentai ir dialektai. Ir vienas kuris įsigudrina pastebėti, kad kalbi su akcentu. O kažkas – kad tavo kreivas raštas. Bet dažniausiai čia niekas nieko nepastebi. Šeštadienį vakare viešasis transportas ištuštėja ties stotelėmis centre. O mūsų rajonas amžinai yra tuščias. Tyli, nejauki dykuma. Čia kiekvienas yra atskira sala. Čia kiekvienas yra“asmenybė“. Kartais, įsisupę į naują rutiną, prisimename senus laikus ir žmones. Bet dažniau – susitinkame su naujais. Visiškai nepažįstamais. Čia ir svajojame, ir skundžiamės, ir džiaugiamės. O nuotaikų kaitų sindromas neišgyja net ir šioje vietoje. O ar būna čia kada tokia pat nuostabi bobų vasara? Ir kodėl kaskart išvažiuoti iš namų yra šiek tiek graudu? Kartais gal net graudžiau, negu kai važiavai, suvokdamas, kad išvyksti ilgam. Kas pasakys, kur yra pati gražiausia šio miesto vieta? Kur yra pati artimiausia siela? Čia daug erdvės. Ir tuo pačiu nedaug. Čia visada neišsimiegi ir neturi laiko skaityti savo malonumui. Čia viskas taip, ir anaip, ir kitaip. Tiesiog, čia. Ir laikas, ir troškimai – kaip tirštas rūkas. Kartą jame pasiklysti, kartą plačiau pramerki akis ir lyg atsibundi – aplinkui matai plaukiančius debesis – šok, ant kurio nori. Aplinkui matai praplaukiančias, skriejančias arba besivelkančias valandas. Matai, ir net nespėji su jomis atsisveikinti. Čia yra visiškai kitoks kvapas ir raktų pakabukas barška visiškai kitaip. Amžinybė. Ir mes įkalinti joje. Čia – arba kur nors kitur. Miestai, keliai, dykumos. Jos mus keičia. Jos ir jie. Ir tai gali būti daugiau ar mažiau, bet svarbu. O gal ir ne. O gal, šitas „čia‘, jau netrukus išsisklaidys tvankiame, rusenančiame šiluma ore. Ir tada jau nei ši, nei bet kuri kita erdvė, bet koks pasaulis ir bet kokia mintis – viskas taps nebesvarbu.

Be afraid. But do it anyway

Rudens atspalvis