Ir tada, kambarinė gėlė pavirs kaktusu. Jokių kompromisų, jokių silpnybių, jokių ypatingų poreikių – tik spygliai.

Ir kuo toliau, tuo labiau aš tampu kambarinė gėlė. Vazonas ilgomis, gležnomis šakelėmis. Ir tos liaunos mano šakelės taip nori įsišaknyti, apsivyti aplink kažką, atsiremti, bet nesuranda. Ir dar visai truputis, ir jos įtrūks. Ir pradės trūkinėti viena po kitos. Ir pagels lapai su tokia ryškia skirtimi per pusę. O oro trūksta. Deguonies, deguonies taip maža. Ji sunaudojama bergždžiom mintim ir praeivių. Ne tų, kurie praeina pro tave neatsigręždami, bet tie, kurie supa – visiškai beprasmiškai tave supa, sustoję nei ilgam, nei visai trumpam. Išnaudoja oro lašelius, gyvybės šaltinėlį, išsekintą, neprisipildantį per nauja.

Kambarinė gėlė nei gyva, nei neegzistuojanti. Dar truputis, ir nuvysiu. Ir karos ir kybos tos nebetrykštančios šakelės. Kambaryje užsikonservavo visos mintys, įrėmintos ir įspraustos į struktūras, darbų sąrašus, pareigas, nesibaigiančius reikalus ir nelaisvę. Tai blogiau už sovietmečio cenzūrą. Tu gali kalbėti, bet... negali. Nei rašyti, nei galvoti. Bandai pašerti minteles, paskutines, kurių dar likę, bet viskas bergždžia. Jos jau nebe žmogaus, jos kambarinės gėlės mintys. Marinuotos aitriosios paprikos, kurios daugiau niekada nebe aistriosios. Gėlė vis labiau ir labiau prijaukinama ir įkalinama tvankaus, anglies dvideginio pripildyto oro dėžutėje. Vazone su tvora aukštesne už planetą. Už Mažojo princo planetą ar už tą naujai atrastą, kurios pavadinimo dar nežinau.

Ir tada, kambarinė gėlė pavirs kaktusu. Jokių kompromisų, jokių silpnybių, jokių ypatingų poreikių – tik spygliai.

Praeities dulkės

Viskas praeina. Keičiasi, tobulėja arba prastėja.

Pasilieka tik senos nuotraukos ant sienos, kažkada mylėti daiktai, statulėlės, begalė smulkmenų ir menkniekių kolekcijos – nuo išvykimo taip ir nepajudintos, apdulkėjusios. Ir baugu prisiliesti – sudrumsti tą tylą. Senuose dienoraščiuose amžinąjį gyvenimą gyveną vos įskaitomos prisiminimų nuotrupos. Dėžėse – lankstinukų ir renginių bilietų šūsnis – kad tik, neduokdie, apie tuos išgyvenimus nepamirštum. Daiktai, mažiau ar daugiau susiję su žmonėmis, primenantys žmones. Tuos, kurie kažkada buvo svarbūs, bet laikui bėgant iš mūsų gyvenimo pasitraukė. Tuos, kurie dabar yra kažkur toli, seniai nekalbinti ir nematyti – bet prisiminimai apie juos sukelia šilčiausių jausmų.

Visa tai atrodo taip apleista ir tolima. Lyg daugiau tai mūsų neliestų. O tie prisiminimai, kuriuos visais būdais buvo taip stengiamasi išsaugoti, kuo toliau, tuo labiau tampa migloti, apgaubti vis tirštėjančio rūko. Ir, atrodo, visa tai tolsta, ir vietos ne tokios, kaip buvo, ir mes jau nebe mes. Svaigios minutės sugeria visa tai ir sulaiko, o tu – kaip svetimas praeivis – toliau žengi tuo keliu, toliau kurdamas istoriją, rinkdamas atvirutes ir užkonservuodamas prisiminimus – žinodamas, kad ir šių išgyvenimų laukia tas pats: gyvenimo lentynos ir vėl bus valomos, ir vėl, ir vėl, ir vėl...

Pieštukų menas

Kolekcijų kolekcija

Tarp visos begalės tų dalykų, kuriuos aš "kolekcionuoju" - arba tiesiog mėgstu neštis namo, gražiai susidėti į dėžutę/spintelę ar į dar kokią nors mielą vietą ir žinoti, kad tas daiktas ten yra. Galbūt kartą per pusę metų ištraukti jį, pačiupinėti, apžiūrėti, ir padėti atgal - yra vienas toks, kuriam jaučiu ypatingą silpnybę. Tai - atvirukas.

Nežinau, kada ir nuo ko šitai prasidėjo, bet atvirukai man yra "kažkas tokio". Čia įkeltas, žinoma, yra tik koks trečdalis visos kolekcijos - visus skenuotis rankas ir skenerį paskaustų.

O beje, siųskit/specialiai pirkti/šiaip lyg tarp kitko dovanokit (man) atvirukus!

Nyčės vaikai arba Trys saldžiausi gyvenimo vaisiai

Galbūt, didžioji palaima tau yra dievybė. Surasti, atrasti bei pajusti ją. Nurimti jos glėbyje ir patikėti jai save visą. Nukris visi rūpesčiai, nusčius visas nerimas. Ir ši utopija bus eliksyras sielos, ir gražiausia atomazga. Suprask, dievybė – pats tyriausias jausmas. Kuris? Tai gali būti meilė. Vardan visko tau viena svarbiausia ir tauriausia. Tave pakylėjanti ir pažeminanti, suteikianti begalinį malonumą ir ramybę sielai dovanojanti. Pasiekus meilę judėti nenustoji. Nes meilė – atskiras gyvenimas. Ne už save, o už kitus. Už tą, kam atskleidi savo jausmus tyriausius. Saldi dievybė, rūsti dievybė – jos link judėti verta. Jos link judėti, reikia būt tyram ir pasiruošusiam pasiaukoti. O kad dievybę atrastum, save turi pažinti.

Aukščiausias taškas, gali būti, yra savęs atradimas. Gyvenimo taku ilgu, vingiuotu nueiti reikia, kad suprastum, kas tu. Kad siekius savo ir visus klystkelius sielos slapčiausius sau pačiam atvertumei. Kaip jau minėta, lenkiant sunkumus, džiaugsmus ir kitas gyvenimo istorijas, save, žmogus, pažini. Pamatai savyje tai, ko niekada nematęs. Ir gėda gali būti už save, ir džiaugsmas pats didžiausias – jei kilnų kokį darbą padarai. Jau prieš du amžius kalbėjo Nyčės Zaratustra: „Žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad upės nešvarios priimti vandenis galėtum ir neprarastumei tyrumo“. Todėl bijoti negandų nereikia, kas atsitiks, tas nusiplaus. Juk tas judėjimas – tai pažinimas. Ir tik pažinęs (nors sielos begalinės išsemti niekada nebus įmanoma) gali žinoti, ko tikėtis iš savęs ir savo poelgių. Tuomet tas kelias maloningas bus kaip niekas kitas. Juk savęs atradimas – harmonijos skliautas platus, lengvai nusileidęs iš viršaus ir leidžiantis nardyti jame kuo ilgiausiai.

Galbūt, tau kužda balsas, kad svarbiausia – amžinybė. Joje tu ir savęs atradimą, ir jausmą tauriausiąjį sutalpinti gali. Jokiu būdu tai nėra mirtis, atvirkščiai – tai sielos nemirtingumas. Nesvarumo būsena, kai jauti trauką tik tam, kas tyra. Judėjimas tuomet pasibaigia sėkmingai, jei galima taip sakyti, nes iš tikrųjų judėjimas – amžinas. Ir alkis apmalšinamas, ir troškimas pripildomas užbaigtumo kaip taurė vyno geriausio.

Looking for a new home

More: HERE.
Ask me: ruth@letters.lt

Iššūkis: buto nuoma Vilniuje

Mirena Tumaitė

Jeigu dar prieš du mėnesius kas nors man pasakytų, kad išsinuomoti butą Vilniuje yra taip sunku, niekada nepatikėčiau. Visgi, šiais laikais taisykles diktuoja ne nuomininkai, o nuomotojai. Tuomet pats buto nuomos procesas pavirsta kone aukcionu.

Butų nuomos įkarštis?    

Pats butų nuomos pikas prasideda antroje vasaros pusėje. Suprantama, kadangi paaiškėja stojimų rezultatai, todėl miestą po truputį užplūsta būsimi studentai. Nuomininkams tai yra puiki galimybė pasinaudoti palankiomis sąlygomis, todėl šiuo metų laiku nuomos kaina gali žymiai pakilti. Ir apskritai, nuomos kaina yra labai nenuspėjamas ir nestabilus dalykas. Kadangi gali būti ir taip, kad skelbime nurodyta suma yra vienokia, o atvažiavus apžiūrėti buto savininkas praneša, kad kaina šiek tiek pasikeitė – tai yra pakilo kokiais dviem šimtais litų.

Toliau skaitykite ČIA.