Mumyse yra visas pasaulis

Įdomu stebėti, kaip mes tampame tokiais, kokie esam, - dėka žmonių, kurie tyčia ar nevisai pasirodo mūsų gyvenime. Kaip mes keičiamės, perimame, kopijuojame, transformuojame, pritaikome sau jų būdų bruožus, savybes, gestus, manieras, pomėgius, mintis.

Jau vien tai, jog dažniau bendraudami su žmonėmis mes nevalingai perimame jų būdą kalbėti, tam tikrus vartojamus žodžius - įrodytas ir neginčytinas faktas. Ir tai gali būti tiesiog pažįstami, kolegos, tad apie artimus, draugus, mylimus nė kalbėti neverta. Bet kuris, susimąstęs, nusistebėtų, kiek dalykų ilgainiui keičiasi.

Kiekvienas, su kuriuo leidžiame vakarus, su kuriuo dirbame, keliais žodžiais persimetame laiptinėje, atsitiktinai apsikeičiame šypsenomis, kiekvienas yra įrašomas į mūsų "istoriją". Mes susemiame tą chaotišką informaciją iš aplinkos, iš kurios dalį atmetant, dalį perimant, dalį keičiant, formuojasi mūsų asmenybė, formuojasi tas tikrasis "AŠ".

Tad mumyse yra visas pasaulis. Visi kada nors sutikti žmonės. O mes patys esame tik rėmai rėmeliai visiems šitiems artefaktams įrėminti.

Ištrauka be konteksto

O, kad būtų mygtukas, laikinai atjungiantis protą.

Dvidešimt - pats laikas klysti, pats laikas leisti gyvenimui tekėti sava vaga.

Tas racionalumas - tikra apokalipsė. Tu tik atrandi tai, kas teikia tau džiaugsmo, kas įdomu, kas neįprasta, kas traukia, bet nepraėjus nė akimirkai kirminas jau pradeda graužti: čia tas ne taip, čia ne visai teisingai, tai nesusiję su tavo gyvenimo tikslais, o tai kerta tavo vertybių sistemos ribas.

Protas verbuoja, o mintys įkalina. Ir jeigu sergi šia liga, tepadės nebent didžiuliai sukrėtimai.

Mes pasmerkti. Romantizmas nebeegzistuoja.

Kino teatro ir delikatesų savaitgalis

Kai universitetas pagaliau pasigaili ir pasistengia, kad šį pusmetį tavo savaitgalis truktų keturias dienas, negali, žmogus, nesutikti, kad gyvenimas gražus... Atrodo, begalę nuveiktum. Todėl imi ir nuveiki tą begalę. Su didžiausiu malonumu.

Kaip sako, kad knygų neužgoš jokios technologijos ir elektroninės knygos, taip manau, kad niekas neužgoš kino. Du iš eilės vakarai kino teatre - nepaprasta palaima.

Velniškai netikėtas aukštas lietuviškos juostos lygis. Ploju atsistojus. Idėja, būdas, priemonės, viskas tiesiog idealu. "Ekskursantę" rekomenduoju visiems.

"Laiko tiltą" rekomenduoju tiems, kas mielai apsiverktų ir šiaip mėgsta romantines dramas. Labai gražu ir, svarbiausia, sukelia nepaprastai daug refleksijų - to trūksta daugeliui filmų.

Pastaruoju metu iš visų pusių mane stengiasi įkalbėti pradėti žiūrėti jei ne serialus, tai bent kažkokias laidas. Ir, oh well, Renatai tai pavyko... Детектор брехні ir sąžiningiausias Ukrainos žmogus.

O tarp seansų reikia pasilepinti - dievinu nusipirkti milijardą produktų, apsikrauti jais visą virtuvę ir galiausiai pasigaminti kažką pakankamai kuklaus, bet visai malonaus. Šį kartą saldžiarūgštė lašiša su briuseliniais kopūstais grietinės padaže. Niam.

Taip visai tarp kitko - spalio mėnesio atradimas. Tobulas blogas, tobulas.

http://whenyouliveinvilnius.tumblr.com/

Ir desertui; (ne)saldžiabalsiai Rudimental, džiuginantys mano ausis jau kokius metelius ir vis nepabostantys. Mmm

Ištrauka be konteksto

Keista, kai tavo gyvenime staiga atsiranda žmogus. Ir ne šiaip sau atsiranda, o taip, tarsi jis tikrai turėtų jame būti. Išdygsta iš nežinios ir atsineša eilę pernelyg reikšmingų sutapimų, kad galėtum juos ignoruoti. Tad tau nebelieka nieko kito, kaip tik imti ir susitaikyti su tuo, - priimti tą likimo siunčiamą signalą.

Tokiais atvejais (ypač jiems padažnėjus) ima atrodyti, jog gal ir iš tikrųjų nėra šiam pasauly nieko atsitiktinio...

Ištrauka be konteksto

Negalima versti žmonių keistis. Tu arba priimi žmogų tokį, koks jis yra, arba ne. Tam tikri smulkūs pokyčiai galimi, tačiau to turi norėti jis pats. Keistis reikia tam, kad taptum geresnis savo akyse ir galbūt atvertum sau naujas perspektyvas, o ne tam, kad kažkam kitam būtų patogiau. Apribojimai tik dar labiau gundo sulaužyti taisykles, peržengti tą kažkieno priverstinai nubrėžtą ribą.

Santykiai turi suteikti laisvę, o ne apriboti ją.

Ištrauka be konteksto

Žmogų galima įvertinti tik praėjus laikui, tada, kai jus jau skiria tarpas. Kodėl meno kūriniais grožimasi išlaikant tam tikrą atstumą? - Pernelyg priartėję galime matyti tik detales, bet ne visumą. Taip yra ir pažinime. Bendrą vaizdą susidaryti gali tik praradęs.

Nevertiname to, ką turime realiu laiku. Suvokimas ateina pernelyg vėlai. Pasveriame tikrąją savo laimę tik pasibaigus maloningam laikotarpiui.

Ištrauka be konteksto

"O ta baimė per arti prisileisti, per daug suartėti – ji viską griauna, išsklaido bet kokią spontaniškumo viltį. Nes tu visą gyvenimą gyveni užgniaužęs jausmus, besivadovaudamas iki smulkmenų sukonkretintais proto nurodymais.

Tarsi atvirauji, bet giliai širdyje taip bijai atverti tas paskutines duris, taip bijai pajausti „per daug“ ir kad visa tai bus veltui. Pasiteisini prielaida, kad tai tiesiog „ne tas žmogus“, vis dar „ne tas“, bet kuo toliau, tuo dažniau ima atrodyti, jog šis paieškų kelias yra begalinis, niekada nesibaigiantis. Ir krūtinėje auga dar viena, velniškai sintetinė, baimė..."