Serija XVI
Mūsų santykių niekaip nebuvo įmanoma paaiškinti. Ir aš vis negalėjau to padaryti. Tarp mūsų buvo tarsi kažkokia paslaptinga trauka, tarsi magnetas. Buvome išvargę viens nuo kito, nuo pernelyg pažįstamų žvilgsnių, nuo pernelyg gerai pažįstamo balso, nubodusio bendravimo, nuo rutinos ir to, kad visaks jau buvo atskleista, pažinojome vienas kitą kaip nulupti, nebuvo jokių naujovių ir to saldaus jaudulio, kuris būna pačioje visko pradžioje. Jeigu tikėti Paulo Koelio, jos mėgstamiausiu rašytoju, kurio keli veikalai sugundė ir mane, tai viskas paaiškinama. Jei mes esame vins kito antrosios pusės, tai taip ir turėtų būti, kol vienas mūsų nesutiktų kitos antrosios pusės, nes tai juk įmanoma, nes juk antrųjų pusių būna daugiau negu viena. Pavargę vienas nuo kito egzistavimo, vis vien negalėjome visko atsisakyti. Tiesiog palikti ir išeiti. Net po rimčiausių kivirčų, po sunkių savaičių tylos, po skaudžiausių žodžių, vis vien viską pamiršdavome ir sugrįždavome. Net jei giliai giliai viduje tai įstrigo. Ir ostrįgdavo. Žaizdų buvo daug, labai daug, ir neužgijusių, ir neužgysiančių, bet kažkodėl jos vis vien buvo pamirštamos ir nustūmiamos į antrą planą. Ir tai buvo mūsų išsigelbėjimas. O gal, kaip tik pražūtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą