Būti savimi — neaprėpiama, visame pasauly saldžiausia laisvė. Minčių, žodžių laisvė. O kita vertus — sunki našta, išbandymas. Baimė. Baimė būti nesuprastam ir atsumtam.
Man šitie požiūriai yra persipynę ir neatsikriami. Nebūna laisvės be baimės, nebūna laimės be rizikos. Būdamas su žmonėmis ir tarp jų gali užsidėti kaukę, gali apsimesti, gali atsidavusiai vaidinti, bet ar ilgam tavęs užteks? Net protarpiais tarp apsimetinėjimų galima būti savimi, taip visai netyčia. Kaip yla išlenda yla iš maišo, kaip aliejus išplaukia iš po vandens, kaip visi nusikaltusieji lieka nubausti, lygiai taip, tiesa prasiskverbia pro plyšelius. Visos kaukės kada nors nuslenka. Jei tik tu jomis naudojiesi.
O būti savimi — dalykas rizikingas. Kiek žmonių, tiek realiame pasaulyje, tiek literatūroje — realistinėje ir fantastinėje, lieka nesuprasti. Nesuprasti dėl savo asmeninio „aš“. Dėl savo „kitoniškumo“, savitumo, išskirtinumo. Būti savimi visai nelengva, nes visada yra tikimybė, jog liksi anapus, už sienos, už tos aukštos baltos sienos, kuri sustabdo tavo vidinį balsą, tavo mintis. Kuri izoliuoja, atskiria nuo visuomenės. Bet jei tu pasieki to aukščiausiojo taško, jei tau pasiseka, jei sukaupi pakankamai jėgų ir „paragauji“ buvimo savimi — apsąla širdis. Pajunti tą ribą tarp „ištversiu“ ir „neištversiu“, suvoki, jog tai geriausia, kas gali būti. Tai — buvimo savimi malonumas. Nenuspėjamo ir pavojingo. Tau pasiseka, jei žmonės priima tavo „aš“, patį keisčiausią ir netikėčiausią, susigyvena su juo, apsipranta — tai išlaisvina. Tai beprotiškai išlaisvina — nutiesia kelią į asmeninį augimą ir keliavimą, judėjimą pasaulio centro link — į priekį.
Nes buvimas savimi tai strategija, tai kruopštus planas, sunkiausias darbas, tai subtiliausias menas. Kuris — arba išlaisvina, arba įkalina.
laisvė
laisvė
laisvė
irgi laisvė
L a i s v ė
// Taigi. Aš beprotiškai laimingas žmogus. Visą gyvenimą nugyvenau tyriausiai būdama savimi. Taip, Dievas apdovanoja kiekvieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą