Prisiminiau savo gimtadienį. Po to tūkstančio gražių žodžių, gėlių ir apkabinimų, sėdėjome dviese geležinkely, aukštai nuo laiptų stebėdamos saulės laidą, gerdamos arbatą iš termoso ir valgydamos tortą. 0 kūną gaubė vėlyvasis rugsėjo šaltis. Buvo nesvarbu, kad rytoj į mokyklą. Niekas nebuvo svarbu. Taip gera buvo atsiskirti nuo viso pasaulio ir eilinį kartą išlydėti vasarą. Ir sutikti savo septyniolika. Tiesiog kvėpuoti pilna krūtine ir jausti, kaip plaka širdis, išvien su rugsėju. Su mano mylimiausiu rugsėju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą