Ištrauka be konteksto

"Man santykiai yra nuolatinė kova su savimi. Kiti kovoja su savo mylimaisiais, o aš kovoju su savimi. - Kad nesinorėtų keisti to žmogaus, kad išsilaisvinčiau iš noro valdyti tą žmogų, sekti kiekvieną jo žingsnį ir bandyti įsiskverbti į jo mintis. Santykiuose svarbiausia yra laisvė, asmeninė erdvė, nors ir visai maža. Tačiau meilės, jausmų prigimtis yra "valdiška", glaudžiai susijusi su nuosavybės jausmu, pernelyg glaudžiai.

Tarp kitko, santykiuose šiaip ar taip kažkas dėl kažko kenčia; pavyzdžiui, vienas visada myli, o antras leidžiasi mylimas, - kuo ne kančia pirmajam?

Tad geriau kentėti nuo galinėjimosi su savimi, negu nuo žinojimo, kad knisi savo mylimąjį, o ir pats tikslas tarsi tauresnis..."

Kai pakvimpa rudeniu

Liūdna stebėti, kaip saulėlydis vis panašėja į vėlyvo rugsėjo besileidžiančią saulę, šiluma rusena it silpnutėlė ugnelė, o sutemos ateina taip anksti.

Oras kvepia rudeniu ir kažkodėl visai nedžiugu, kad jau tuoj - rugsėjis, bet kažkaip taip ilgu ir nostalgiška.

Netruks, ir vėl įsisupsim į rutiną ir plėšymąsi tarp universiteto, darbo ir draugų. O po kiek ilgėliau - į šiltą pledą, sesiją ir Naujuosius.

O čia šiek tiek džiazo nuo Krzysztof Komeda ("Knife in the water" OST)

„Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminančio bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi.“

Dzūkas-Lionginas Baliukevičius

Nepasitenkinimas yra juodi dūmai

„Ilgai trunkantis nepasitenkinimas žmoguje visada ką nors sugriauna. Tas, kuris nesiliauja skundęsis Viešpačiui gyvenimu ir visa žmonija, turėtų žinoti, kad toks pražūtingas nusiteikimas jo širdžiai nieko gero nepatarsiąs. Kadangi jis negali susilaikyti šio jausmo nereiškęs ir nedemonstravęs, nepatenkintojo veidas niūrus, balsas šiurkštus, judesiai grubūs, ir tai nemaloniai nuteikia aplinkinius. Nors yra tendencija viskuo nepatenkintuosius laikyti protingesniais už kitus, gyventi su jais nėra itin smagu, tad nuo jų laikomasi atokiau. Kaip ištverti šalia tokių, kurie nuolat skundžiasi ir nuodija atmosferą dejonėmis bei priekaištais? Nepasitenkinimas yra juodi dūmai, užtvindą sielą, ir tas, kuris nuolat juos skleidžia, visiškai susinaikins.

Nieko nėra sunkiau, kaip koreguoti charakterį. Vis dėlto minties jėga, meilės ir valios dėka įmanoma keisti ir savo vidines būsenas.“

Omramas Mikaelis Aivanovas

Nes išvyksti vienaip, o pargrįžti jau kitas, jau kitoks

"<...> O dar daugiau nepažįstamų vietų yra vidiniame pasaulyje, kur pakeliauti bene įdomiausia ir prasmingiausia."
V. Landsbergis

Ir iš tikrųjų, kiekvienas išvykimas svetur (ar nevisai svetur) yra kaip orientacinės varžybos. Tiek tiesiogine, tiek "ta kitokia" prasme. Nes visada kažką supranti, visada kažką atrandi. Nuotrupas, mažmožius, šukeles, - bet jos palieka ilgam.

Ir apskritai, jeigu tik kuris mūsų galėtų nutuokti, kas laukia kelionėje, į kurią ruošiasi, - dažnai vargu, ar ryžtųsi išvykti. Nes išvyksti vienaip, o pargrįžti jau kitas, jau kitoks. O žmonės plaukia pro tave kaip sraunios upės, bet vienas kitas žiū - ir stabteli. Ir viskas tampa nebe taip. O tik geriau, ir dar geriau. Sulig kas akimirka.

O tas saldumas grįžti, kai žinai, jog laukiamas, - kai noriai pasitinka su šypsena, prieglobsčiu ir pusryčiais. Ir nesvarbu, kad tavo kelionė vis dar nesibaigė ir kasdien teleportuojiesi kitur - svarbiausia, kad yra tos kelios vietos, kur - kaip namuosna, ir pamaitina, ir savo šlepetes jau turi.

Ir po trumpo atodūsio gali judėti toliau: atrasti kontinentų, ar tiesiog - savęs...

Faini tie žmonės arba kaip devyniolikmečiai išlaiko visuomenę

Miesto viešojo transporto stotelėse galima susidurti su visokiais klounas. Kartais būna visai smagu, bet dažniau visgi tenka nusivilti.

Jau pripratau, kad kaskart atėjus į mūsų (o ir ne tik) stotelę esi nuskenuojamas žvilgsnių. Taigi, ta pati istorija. Netoliese stovėjęs vidutinio amžiaus, visiškai normaliai apsirengęs vyras, nuskenavo mane nuo viršugalvio iki pirštų galiukų. Juokingiausia tai, jog jis manė, kad aš to nepastebėjau. Tačiau tai buvo ne tai, ką pirmiausia galima būtų pagalvoti (et, tie nepadorūs senstelėję diedukai). Po sekundės jis jau stovėjo priešais mane (akivaizdžiai kirtęs mano asmeninės erdvės atstumą) ir prašė pagelbėti jam: „Tikrai nelaimė nutiko“. Aš tyliai atsakiau „Negaliu...“ ir paskendau refleksijų liūne.

Pirma, ką pagalvojau, buvo: O, žmogau, kad tu žinotum, į kokį mėšlą dabar įklimpusi aš... Bet juk neinu prašyti išmaldos. Tas vyriokas, ko gero, pamatęs mano rankinės dydį nusprendė, kad piniginė irgi, matyt, bus nemaža. Aišku, iš kur jis gali žinoti, kad aš studentė? Iš kur jis gali žinoti, kad man pačiai dabar reikia gelbėti kaip niekam kitam?

Labiausiai per širdį smogė tai, kad tas vyras pagal amžių tiktų man į tėvus. Jau nugyvenęs pusę amžiaus jis ateina ir prašo manęs, kažkokios devyniolikmetės studentės, pinigų, nors iš tikrųjų viskas turėtų būti atvirkščiai. Tai kur tas pasaulis ritasi?

Prakeliavus per visas šias mintis staiga apėmė toks noras išrėkti jam tiesiai į veidą: GĖDYKIS!

Gal vietoj visų atominių bombų ir visokių ten super mandrų technologijų reikėtų sukurti kokį orumo generatorių? Kokį motyvacijos šaltinį? Žinoma, kalbėti lengva – gyvenime visaip būna, bet kodėl vieni žmonės, išgyvendami labiausiai sumautus dalykus, sugeba nenusiristi iki paskutinio lygio ir siekia aukštai iškelta galva eiti pirmyn , o kiti – et, numoja į viską ranka ir kažkodėl sumąsto, kad viską už juos gali išspręsti kažkas kitas. Pavyzdžiui, koks nors random -niolikmetis.

Juokingiausia tai, kad tas vyriškis net neatrodė kaip vargdienėlis našlaitėlis. Tai ką, nuo šiol valstybę ant kojų laiko ne darbingo amžiaus piliečiai, o tie, kas dar pats ant savo kojų atsistoti nespėjo?

Šiek tiek svetimų minčių apie vienatvę

Būti vienam tapo gėdinga liga. Kodėl visi bėga nuo vienatvės? Nes ji priverčia galvoti. Mūsų laikais Dekartas jau neberašytų: "Mąstau, vadinasi, esu." Sakytų: "Esu vienas, vadinasi, mąstau." Niekas nenori vienatvės, nes ji suteikia per daug laiko apmąstymams. O kuo daugiau mąstai, tuo esi protingesnis, vadinasi, liūdnesnis.

Frederic Beigbeder "Meilė trunka trejus metus"