Negalima versti žmonių keistis. Tu arba priimi žmogų tokį, koks jis yra, arba ne. Tam tikri smulkūs pokyčiai galimi, tačiau to turi norėti jis pats. Keistis reikia tam, kad taptum geresnis savo akyse ir galbūt atvertum sau naujas perspektyvas, o ne tam, kad kažkam kitam būtų patogiau. Apribojimai tik dar labiau gundo sulaužyti taisykles, peržengti tą kažkieno priverstinai nubrėžtą ribą.
Žmogų galima įvertinti tik praėjus laikui, tada, kai jus jau skiria tarpas. Kodėl meno kūriniais grožimasi išlaikant tam tikrą atstumą? - Pernelyg priartėję galime matyti tik detales, bet ne visumą. Taip yra ir pažinime. Bendrą vaizdą susidaryti gali tik praradęs.
Nevertiname to, ką turime realiu laiku. Suvokimas ateina pernelyg vėlai. Pasveriame tikrąją savo laimę tik pasibaigus maloningam laikotarpiui.
"O ta baimė per arti prisileisti, per daug suartėti – ji
viską griauna, išsklaido bet kokią spontaniškumo viltį. Nes tu visą gyvenimą
gyveni užgniaužęs jausmus, besivadovaudamas iki smulkmenų sukonkretintais proto
nurodymais.
Tarsi atvirauji, bet
giliai širdyje taip bijai atverti tas paskutines duris, taip bijai pajausti
„per daug“ ir kad visa tai bus veltui. Pasiteisini prielaida, kad tai tiesiog
„ne tas žmogus“, vis dar „ne tas“, bet kuo toliau, tuo dažniau ima atrodyti,
jog šis paieškų kelias yra begalinis, niekada nesibaigiantis. Ir krūtinėje auga
dar viena, velniškai sintetinė, baimė..."
Šiais laikais tai - nuolankumas. Kiekvieno vyro ego yra kažkas "tokio". Bet viena kitam neturėtų trukdyti. Vyrai pamiršta, kaip žavėtis moterimi, kaip mergintis.
Mokėjimas vertinti moterį, bent mažumėlę dėl jos pasiaukoti - pats didžiausias bonusas prie jūsų ego, atpildas už tai tikrai nenuvils.
Viena netikėta išvyka palydėti saulę ar be progos įteikta gėlė, maži netikėtuimai ir komplimentai - viso to joms reikia kaip gryno oro, visa tai suteikia sparnus.
Nėra laimingesnės, o to pasekoje - geresnės moters už tą, kuri yra vertinama. Mylima ir saugoma ji pražysta it gražiausia gėlė ir tai jau ta "stadija" - ji atiduos save visą, ji ir gamins, ir rūpinsis, suteiks progų ja didžiuotis, jai niekada neskaudės galvos ir ji nezys dėl smulkmenų.
Paprasti dalykai turi magišką poveikį. Gaila, kad daugumoje vyrų tai užsitrina. Juk tai yra kiekviename jų, tereikia tik išlaisvinti, - ir mėgausis tiek dailioji, tiek stiprioji šio pasaulio jėgos.
"Pabaiga man niekad nėra tokai svarbi kaip kokia galutinė
ištarmė, turinti viską paaiškinti: nes žmogaus gyvenimas nepaaiškėja, jis
nutrūksta staiga ir beviltiškai, ir nieko neatsitinka. Man pavyzdys – Gedos
mirtis: numirė toks žmogus, ir ką – niekas neišprotėjo, sraigės nevirto
dinozaurais, niekam dėl to galvos labai neskauda, nebėr žmogaus, tai nebėr. Ir
mūsų taip pat nebus. Taip ir turi būti, nieko nepadarysi. Todėl visos tos
pabaigos, herojiški pasakymai, apibendrinimai – šūdas visa tai. Žmogaus
gyvenimas dažniausiai nutrūksta neįdomiai."
„Daug verčiau išsigydyti nuo skriaudos jausmo negu keršyti.
Kerštas užima daug laiko: besielvartaudami dėl vienos skriaudos, patiriame
daugelį. Griežiame dantį ilgiau, negu esame skriaudžiami. Daug geriau elgtis
priešingai, ydomis nekovoti su ydomis."
"Kaip dera tarpusavyje visi kūno nariai, nes kiekvieno
saugumas svarbus visumai, taip žmonija turi saugoti pavienius asmenis, nes jie
gimę gyventi visuomenėje, o bendruomenė gali būti sveika tik globodama ir
mylėdama savo dėmenis."
Ką gi, artėja kvailų apibendrinimų metas. Kažkam vienam pasibaigiant ir kažkam kitam prasidedant visada norisi daryti apibendrinimus (o gal tiesiog iš įpratimo?). Tačiau, kaip ten bebūtų, tų apibendrinimų, sakyčiau, visai reikia (siela prašosi...), - visų pirma, įtikinti save, kad tam tikras laiko tarpas praėjo ne veltui.
Tad pastarajam "vasaros sezonui" apibūdinti pasitelksiu Akvilinos citatą: "Vasara 2013 buvo kaip
koks Švediškas stalas: visko daug, labai skanaus ir negalima nieko palikt
nesuvalgyto."
Gausybę kartų, susimąsčius apie šių metų šiltas dienas, susidarydavo vienoks įspūdis - tarsi nieko grandioziško ir ypatingo nenutiko. Kita vertus, vyko tiek daug, - ir tos visos šukelės susidėlioja į visai dėmesio vertą vitražą, kuriame - ir pažinimas, ir malonumai, ir tinginystė, ir romantika, sportas, filmai, literatūra, tobulinimasis ir begalė kitko.
Pavyzdžiui, visai smagu pabaigti skaityti krūvą kažkada (o vargeli, prieš metus!) pradėtų knygų, tarp kurių jau antroji tavo šiais metais perskaityta norvegiška knyga. (Beje, labai patariu visiems ir visoms pasiskaitinėti Senekos "Apie pyktį" - demotyvuoja nervintis, jaudintis ir visaip kitaip nemaloniai jaustis).
Arba suvokti, jog įtraukusi į savo gyvenseną sportą, vis dėlto nepasidavei, ir visus 5 mėnesius nuo balandžio sąžiningai bėgiojai ir, dar daugiau, įveikei tą nelemtą "pritūpimų iššūkį".
Kaip gera apkabinti tuos, su kuriais prieš metus negailestingai išsiskyrei ir kuriuos pastarąjį pusmetį matei tik Skype lange.
Bent kartą pasidžiaugti (beveik) tikra iškyla, gamta ir ant grilio keptais sparneliais.
Pažinti naujas vietas, kontroversiškas ir šokiruojančiais, o kartu - ir žmones, kurie tampa daugiau negu praeiviai.
Mėgautis tradiciniu kaskart apsilankius savo vaikystės rojuje užplūstančiu įkvėpimu.
Švęsti skandinaviškas Jonines su "autentiškais" bei, oh well, su prezidente...
