„Daug verčiau išsigydyti nuo skriaudos jausmo negu keršyti.
Kerštas užima daug laiko: besielvartaudami dėl vienos skriaudos, patiriame
daugelį. Griežiame dantį ilgiau, negu esame skriaudžiami. Daug geriau elgtis
priešingai, ydomis nekovoti su ydomis."
"Kaip dera tarpusavyje visi kūno nariai, nes kiekvieno
saugumas svarbus visumai, taip žmonija turi saugoti pavienius asmenis, nes jie
gimę gyventi visuomenėje, o bendruomenė gali būti sveika tik globodama ir
mylėdama savo dėmenis."
Ką gi, artėja kvailų apibendrinimų metas. Kažkam vienam pasibaigiant ir kažkam kitam prasidedant visada norisi daryti apibendrinimus (o gal tiesiog iš įpratimo?). Tačiau, kaip ten bebūtų, tų apibendrinimų, sakyčiau, visai reikia (siela prašosi...), - visų pirma, įtikinti save, kad tam tikras laiko tarpas praėjo ne veltui.
Tad pastarajam "vasaros sezonui" apibūdinti pasitelksiu Akvilinos citatą: "Vasara 2013 buvo kaip
koks Švediškas stalas: visko daug, labai skanaus ir negalima nieko palikt
nesuvalgyto."
Gausybę kartų, susimąsčius apie šių metų šiltas dienas, susidarydavo vienoks įspūdis - tarsi nieko grandioziško ir ypatingo nenutiko. Kita vertus, vyko tiek daug, - ir tos visos šukelės susidėlioja į visai dėmesio vertą vitražą, kuriame - ir pažinimas, ir malonumai, ir tinginystė, ir romantika, sportas, filmai, literatūra, tobulinimasis ir begalė kitko.
Pavyzdžiui, visai smagu pabaigti skaityti krūvą kažkada (o vargeli, prieš metus!) pradėtų knygų, tarp kurių jau antroji tavo šiais metais perskaityta norvegiška knyga. (Beje, labai patariu visiems ir visoms pasiskaitinėti Senekos "Apie pyktį" - demotyvuoja nervintis, jaudintis ir visaip kitaip nemaloniai jaustis).
Arba suvokti, jog įtraukusi į savo gyvenseną sportą, vis dėlto nepasidavei, ir visus 5 mėnesius nuo balandžio sąžiningai bėgiojai ir, dar daugiau, įveikei tą nelemtą "pritūpimų iššūkį".
Kaip gera apkabinti tuos, su kuriais prieš metus negailestingai išsiskyrei ir kuriuos pastarąjį pusmetį matei tik Skype lange.
Bent kartą pasidžiaugti (beveik) tikra iškyla, gamta ir ant grilio keptais sparneliais.
Pažinti naujas vietas, kontroversiškas ir šokiruojančiais, o kartu - ir žmones, kurie tampa daugiau negu praeiviai.
Mėgautis tradiciniu kaskart apsilankius savo vaikystės rojuje užplūstančiu įkvėpimu.
Švęsti skandinaviškas Jonines su "autentiškais" bei, oh well, su prezidente...
"Man santykiai yra nuolatinė kova su savimi. Kiti kovoja su savo mylimaisiais, o aš kovoju su savimi. - Kad nesinorėtų keisti to žmogaus, kad išsilaisvinčiau iš noro valdyti tą žmogų, sekti kiekvieną jo žingsnį ir bandyti įsiskverbti į jo mintis. Santykiuose svarbiausia yra laisvė, asmeninė erdvė, nors ir visai maža. Tačiau meilės, jausmų prigimtis yra "valdiška", glaudžiai susijusi su nuosavybės jausmu, pernelyg glaudžiai.
Tarp kitko, santykiuose šiaip ar taip kažkas dėl kažko kenčia; pavyzdžiui, vienas visada myli, o antras leidžiasi mylimas, - kuo ne kančia pirmajam?
Tad geriau kentėti nuo galinėjimosi su savimi, negu nuo žinojimo, kad knisi savo mylimąjį, o ir pats tikslas tarsi tauresnis..."
Liūdna stebėti, kaip
saulėlydis vis panašėja į vėlyvo rugsėjo besileidžiančią saulę, šiluma rusena
it silpnutėlė ugnelė, o sutemos ateina taip anksti.
Oras kvepia
rudeniu ir kažkodėl visai nedžiugu, kad jau tuoj - rugsėjis, bet kažkaip taip
ilgu ir nostalgiška.
Netruks, ir vėl
įsisupsim į rutiną ir plėšymąsi tarp universiteto, darbo ir draugų. O po kiek
ilgėliau - į šiltą pledą, sesiją ir Naujuosius.
O čia šiek tiek džiazo nuo Krzysztof Komeda ("Knife in the water" OST)
24 rugpjūčio 2013
„Nėra pasaulyje
žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminančio bičių
dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir
išoriniame pasaulyje atsispindi.“
„Ilgai
trunkantis nepasitenkinimas žmoguje visada ką nors sugriauna. Tas, kuris
nesiliauja skundęsis Viešpačiui gyvenimu ir visa žmonija, turėtų žinoti, kad
toks pražūtingas nusiteikimas jo širdžiai nieko gero nepatarsiąs. Kadangi jis
negali susilaikyti šio jausmo nereiškęs ir nedemonstravęs, nepatenkintojo
veidas niūrus, balsas šiurkštus, judesiai grubūs, ir tai nemaloniai nuteikia
aplinkinius. Nors yra tendencija viskuo nepatenkintuosius laikyti
protingesniais už kitus, gyventi su jais nėra itin smagu, tad nuo jų laikomasi
atokiau. Kaip ištverti šalia tokių, kurie nuolat skundžiasi ir nuodija
atmosferą dejonėmis bei priekaištais? Nepasitenkinimas yra juodi dūmai,
užtvindą sielą, ir tas, kuris nuolat juos skleidžia, visiškai susinaikins.
Nieko nėra
sunkiau, kaip koreguoti charakterį. Vis dėlto minties jėga, meilės ir valios
dėka įmanoma keisti ir savo vidines būsenas.“
"<...> O dar daugiau nepažįstamų vietų yra vidiniame pasaulyje, kur pakeliauti bene įdomiausia ir prasmingiausia." V. Landsbergis
Ir iš tikrųjų, kiekvienas išvykimas svetur (ar nevisai svetur) yra kaip orientacinės varžybos. Tiek tiesiogine, tiek "ta kitokia" prasme. Nes visada kažką supranti, visada kažką atrandi. Nuotrupas, mažmožius, šukeles, - bet jos palieka ilgam.
Ir apskritai, jeigu tik kuris mūsų galėtų nutuokti, kas laukia kelionėje, į kurią ruošiasi, - dažnai vargu, ar ryžtųsi išvykti. Nes išvyksti vienaip, o pargrįžti jau kitas, jau kitoks. O žmonės plaukia pro tave kaip sraunios upės, bet vienas kitas žiū - ir stabteli. Ir viskas tampa nebe taip. O tik geriau, ir dar geriau. Sulig kas akimirka.
O tas saldumas grįžti, kai žinai, jog laukiamas, - kai noriai pasitinka su šypsena, prieglobsčiu ir pusryčiais. Ir nesvarbu, kad tavo kelionė vis dar nesibaigė ir kasdien teleportuojiesi kitur - svarbiausia, kad yra tos kelios vietos, kur - kaip namuosna, ir pamaitina, ir savo šlepetes jau turi.
Ir po trumpo atodūsio gali judėti toliau: atrasti kontinentų, ar tiesiog - savęs...
