Kur lyja šiltas tropikų lietus ir norisi šokti iki nukritimo

Regis, visos baimės kažkada išsisklaido. Gal visai po truputį, gal labai palaipsniui, - bet.

Kai nebijai pasakyti visko; kai stebi, kaip auga ir stiprėja pasitikėjimas. Kai tiesiog atsipalaiduoji ir nesijaudini dėl to, kaip atrodo dalykai. Kai jautiesi lyg ramybės saloj toli toli nuo kranto, nieko netrukdomas. Kur lyja šiltas šiltas tropikų lietus, kur norisi šokti šokius lietuje iki nukritimo.

Kur norisi šokti lietuje tiesiog iki nukritimo.

Išvaduokit.

Keista, kai kiekvieną dieną bent porą valandų praleidi analizuodamas žmonių psichologiją, elgesį, santykius, įsisavindamas ir suvokdamas pačias įmantriausias subtilybes. Kai esi jautrus it šešėlis saulėtą vidurdienį. Kai verki žiūrėdamas filmus ir klausantis gražios muzikos, nes pernelyg įsijauti, nes pasiduodi jausmams, esi visiškai atviras jiems. Bet kai reikia jausti ne muziką ir ne filmą, kai reikia atsiduoti ir tiesiog patikėti save, dygsta sienos ir kraujas stingsta gyslose. Pristatai tvorų ir prikabini spynų. Ir pradedi išgyventi - kad niekaip neišsivaduoji. Protas uždeda blokus. Uždėkit bloką jam, ir išvaduokit jausmus. Išvaduokit.

Motinos Merezės laiduotuvės

Viskas, mano Motinos Merezės karjera pasibaigia. Basta.

O kam švaistytis gerumu? Vis vien jis dažniausiai ignoruojamas. Paprašo tavęs žmogus ko nors, skiri valandą, kurią galėtum sėkmingai panaudoti savo reikalams, o jis ima ir išgaruoja net banalaus "ačiū" nepasakęs.

Gerumas ir geros manieros mus pražudys. Stovi, žmogus, žiūri, kaip tau tiesiai į dušią šika ir maloniai šypsaisi, - etiketas mat. Apsireiškia vidury nakties kažkokie pažįstami, su kuriais paskutinį kartą žodeliu persimetei prieš gerus metus ir prašo, pavyzdžiui, priimti juos nakvoti. Arba paskolinti šimtą litų. Bet pasiųsti tu jų irgi negali - reikia būti diplomatiškam...

Bet juokingiausia yra tai, kad tu šitų žmonių turbūt gyvenime nesi nieko prašęs. Ir net nesugalvotum, nes tokiems dalykams yra šeima, GERIAUSI draugai, o ne koks nors bet kas iš gatvės. Ir juokingiausia, - suvokti, jog net jei tau iš tikrųjų ko nors prireiktų, jie į tavo žinutę net neatsakytų, - nes niekam nerūpi.

Kokia išvada? Susikiškim savo kultūrą...

Nuo šiol tik hardkoras. Amen.

Mumyse yra visas pasaulis

Įdomu stebėti, kaip mes tampame tokiais, kokie esam, - dėka žmonių, kurie tyčia ar nevisai pasirodo mūsų gyvenime. Kaip mes keičiamės, perimame, kopijuojame, transformuojame, pritaikome sau jų būdų bruožus, savybes, gestus, manieras, pomėgius, mintis.

Jau vien tai, jog dažniau bendraudami su žmonėmis mes nevalingai perimame jų būdą kalbėti, tam tikrus vartojamus žodžius - įrodytas ir neginčytinas faktas. Ir tai gali būti tiesiog pažįstami, kolegos, tad apie artimus, draugus, mylimus nė kalbėti neverta. Bet kuris, susimąstęs, nusistebėtų, kiek dalykų ilgainiui keičiasi.

Kiekvienas, su kuriuo leidžiame vakarus, su kuriuo dirbame, keliais žodžiais persimetame laiptinėje, atsitiktinai apsikeičiame šypsenomis, kiekvienas yra įrašomas į mūsų "istoriją". Mes susemiame tą chaotišką informaciją iš aplinkos, iš kurios dalį atmetant, dalį perimant, dalį keičiant, formuojasi mūsų asmenybė, formuojasi tas tikrasis "AŠ".

Tad mumyse yra visas pasaulis. Visi kada nors sutikti žmonės. O mes patys esame tik rėmai rėmeliai visiems šitiems artefaktams įrėminti.

Ištrauka be konteksto

O, kad būtų mygtukas, laikinai atjungiantis protą.

Dvidešimt - pats laikas klysti, pats laikas leisti gyvenimui tekėti sava vaga.

Tas racionalumas - tikra apokalipsė. Tu tik atrandi tai, kas teikia tau džiaugsmo, kas įdomu, kas neįprasta, kas traukia, bet nepraėjus nė akimirkai kirminas jau pradeda graužti: čia tas ne taip, čia ne visai teisingai, tai nesusiję su tavo gyvenimo tikslais, o tai kerta tavo vertybių sistemos ribas.

Protas verbuoja, o mintys įkalina. Ir jeigu sergi šia liga, tepadės nebent didžiuliai sukrėtimai.

Mes pasmerkti. Romantizmas nebeegzistuoja.

Kino teatro ir delikatesų savaitgalis

Kai universitetas pagaliau pasigaili ir pasistengia, kad šį pusmetį tavo savaitgalis truktų keturias dienas, negali, žmogus, nesutikti, kad gyvenimas gražus... Atrodo, begalę nuveiktum. Todėl imi ir nuveiki tą begalę. Su didžiausiu malonumu.

Kaip sako, kad knygų neužgoš jokios technologijos ir elektroninės knygos, taip manau, kad niekas neužgoš kino. Du iš eilės vakarai kino teatre - nepaprasta palaima.

Velniškai netikėtas aukštas lietuviškos juostos lygis. Ploju atsistojus. Idėja, būdas, priemonės, viskas tiesiog idealu. "Ekskursantę" rekomenduoju visiems.

"Laiko tiltą" rekomenduoju tiems, kas mielai apsiverktų ir šiaip mėgsta romantines dramas. Labai gražu ir, svarbiausia, sukelia nepaprastai daug refleksijų - to trūksta daugeliui filmų.

Pastaruoju metu iš visų pusių mane stengiasi įkalbėti pradėti žiūrėti jei ne serialus, tai bent kažkokias laidas. Ir, oh well, Renatai tai pavyko... Детектор брехні ir sąžiningiausias Ukrainos žmogus.

O tarp seansų reikia pasilepinti - dievinu nusipirkti milijardą produktų, apsikrauti jais visą virtuvę ir galiausiai pasigaminti kažką pakankamai kuklaus, bet visai malonaus. Šį kartą saldžiarūgštė lašiša su briuseliniais kopūstais grietinės padaže. Niam.

Taip visai tarp kitko - spalio mėnesio atradimas. Tobulas blogas, tobulas.

http://whenyouliveinvilnius.tumblr.com/

Ir desertui; (ne)saldžiabalsiai Rudimental, džiuginantys mano ausis jau kokius metelius ir vis nepabostantys. Mmm

Ištrauka be konteksto

Keista, kai tavo gyvenime staiga atsiranda žmogus. Ir ne šiaip sau atsiranda, o taip, tarsi jis tikrai turėtų jame būti. Išdygsta iš nežinios ir atsineša eilę pernelyg reikšmingų sutapimų, kad galėtum juos ignoruoti. Tad tau nebelieka nieko kito, kaip tik imti ir susitaikyti su tuo, - priimti tą likimo siunčiamą signalą.

Tokiais atvejais (ypač jiems padažnėjus) ima atrodyti, jog gal ir iš tikrųjų nėra šiam pasauly nieko atsitiktinio...