Nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai

Kartais atsigręžus į praeitį pasidaro juokinga. Dėl to, koks buvai kvailas. Kvailas nervindamasis dėl visų tų mažesnių ar didesnių nesėkmių, manydamas, kad tai yra NEsėkmės. Nors iš tikrųjų, kiekvienas nutikimas yra tik startas. Tik tramplinas tolimesniems įvykiams. Ko gero, kuo labiau atrodo, kad grimzti į juodą bedugnę, tuo į aukštesnį kalną kopi. Tiesiog tas kalnas meta tokį didžiulį šešėlį, kad apsigavęs imi galvoti, jog tai duobė. O tuo tarpu už to kalno viršūnės slypi dar begalė tokių  pačių. Ir ant kiekvienos po aukso medalį – už drąsą ir ištvermę.
Kai gyvenimas staiga be paaiškinimų išskiria su kažkokiu žmogumi, kuris, atrodo, išeiti tikrai neturėtų – tai nereiškia nieko kita, kad visa, ką galėjo, jis tau jau davė. Jeigu jis pasitraukė anksti, reiškia, duoti teturėjo mažai.

Jeigu gyvenimas  atmeta naujo darbo galimybę, reiškia, už viršūnės laukia dar geresnis. O pakeliui dar turi patirti begalę nuostabių dalykų ir išnaudoti turimą laiką savo, o ne kitų, naudai.
Jeigu susilaužai savo (pirmą kartą sugalvotus ir ant lapelio surašytus ir į smegenis įsikaltus) naujametinius pažadus, reiškia – dar ne laikas deginti tiltus. Nes jie gali nuvesti į tokius kraštus, į kuriuos, buvai tikras kaip uola, niekada net nesieksi patekti.

Nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai, jog tai ne tavo posūkis. Ir kuo daugiau tų ženklų, tuo tiesesnis kelias. Kuo daugiau ženklų, tuo daugiau kantrybės ir tuo turtingesnis neįkainojamos patirties ir žinojimo tampi. Žinojimo, kad šis kelias priklauso tau. Žinojimo, kad niekas nevyksta veltui.

Lietuvių yra per mažai

"Lietuviškai kurti, kalbėti, rašyti, leisti yra brangu". Vidmantas Valiušaitis

 Anglijoje tą patį kūrinį padarai vieną kartą ir jį priimti gali 50 milijonų žmonių, o Lietuvoje maksimalus potencialių vartotojų skaičius - 3 milijonai. Ir nieko čia nepadarysi.

Dėl to galiausiai imama kurti anglų kalba. Tik tokiu būdu mūsų potencialas ir darbas pateisinami.

Problema yra aiški ir, tiesą sakant, sunki išspręsti - mūsų yra tiesiog per mažai.

Angelų sargų pasiųstieji arba Žmonės dvasiai

Yra žmonės, kurie atsiranda gyvenime šiaip, - dėl jausmų, kelių nereikšmingų prisiminimų, poros gerai praleistų vakarų, trumpalaikio nuotykio. Su kuriais smagu, bet jiems išėjus nieko nelieka. Jų vieta lengvai užleidžiama kitiems.

O yra tokių, kurie nukrenta lyg lietus iš giedro dangaus, tačiau jų laikui pasibaigus supranti, kokį didelį vaidmenį tavo gyvenime jie atliko. Kiek daug leido suprasti - apie save ir kitus, pažinti - pradedant savimi ir užbaigiant neatrastomis šalimis. Ir nesvarbu, kiek laiko jums buvo pavesta. Nėra geresnės dovanos už emocinę, bet ne tokią, kuri yra susijusi su aukščiau minėtais nuotykiais. Kai žmogus atveria tau savo pasaulį, tuo pačiu atverdamas begalinę visatą - tai yra kažkas kita. Tokie žmonės yra pasiųsti angelų sargų, vienareikšmiškai. Jie yra dvasiai.

Net jei "kažkurią akimirką tenka susitaikyti su tuo, jog kai kurie žmonės gali likti tik tavo širdyje, bet ne gyvenime." Tačiau niekas neužims jų vietos net jiems išėjus. Ir tai yra pažinimas. Tai yra slėpiningas gyvenimo tikslas, - sutikti tokius žmones.

Po pasimatymo su Parulskiu

Susidūrus su knygomis (privalomoji literatūra nesiskaito) kažkaip visada užplaukia. Ypač jeigu tos knygos - Parulskio. Ypač jeigu tą apdainuotą ir išskaitytą Parulskį pamatai gyvai.

Ir iš karto viduje kažkas tarsi atsilaisvina - supranti, jog turite net du bendrus dalykus. Parulskis irgi nemoka kirčiuoti ir jam irgi yra krizė.

Per susitikimą su skaitytojais dėl minėtosios krizės abejoti neteko. Sėdi vargšas, pasakoja, ką vakar sapnavo ir panašius niekus, - skaitytojams šokas. O tu supranti - kartais, kai žinai, kad iš tavęs labai daug tikisi, norisi imti ir kokį nors tokį, atsiprašant, šūdą sumalti. Kad nebūtų daugiau naivių vilčių ir įsivaizdavimų, kad kažkas kažkodėl jas turi pateisinti. Nes kai visą gyvenimą tik tą ir darai, kad teisini ir kopi iš vienos viršūnės į kitą, vėliau to ima ir tiesiog nepastebi. Nepastebi, kad tau gal, tarkim, irgi reikia minutės pertraukėlės. Bent atsipūsti.

O čia dar ir arklio metai ateina. Su visom savo užuominom į "arsim, dirbsim, nenustosim". Nors ligi šiol ir taip jau kaip ir žinojai, ką reiškia sunkiai dirbti. O tada prasideda: kažkokie nesusipratimai, amžinas balaganas galvoje ir namuose, didelis krūvis ir dar visokie idijotai su savo nukrypimais nuo normos. Nu negalima juk taip, negalima.

O šiaip, tai įsivaizduokit, kaip turėtų būti nuobodu - kaskart vaidinti super žvaigždę didvyrį, pasakoti visokius niekalus ir skaityti ištraukas iš knygos, kurią visi atėję jau ir taip nusipirko ir ketina kada nors skaityti. O dar ir tie visokie vedėjai iš abiejų šonų apsupę, su savo kvailais klausimais ir visokiais ten provokuojančiais juokeliais. Baisiai jau statiška. O rašytojas, jis juk, kūrybos žmogus. Ima ir išvaro visus vedėjus, ir sėdi vienas pats, ir pliurpia nesąmones. Bet tą akimirką supranti, kad tai yra tūkstantį kartų geriau už tuos performansus - "aš rašytojas, super mandras ir patyręs, o jūs sėdėkit ir nė cyptelt nedrįskit, o klausimus aš jums irgi padiktuosiu".

Jis toks pat. Keikiasi, liūdi, susidaro pirmą įspūdį, tamposi po visokius varginančius renginius ir bendrauja su varginančiais žmonėmis. Kenčia krizę va.

Labiausiai liūdinantis dalykas, - kad dažniausiai skaitytojai į knygą žiūri kažkaip ne taip kaip reikėtų. Pernelyg paviršutiniškai. Kažkas iš serijos: tai rašytojo darbas, įkvėpimas, jo slaptos mintys, jo patirtis, žodžiu, visa, kas nuostabu ir pakylėja/pamoko/etc. Nors iš tikrųjų, visi tie žodžiai gali būti tiesiog kančia. Tai yra ligos simptomai. Ligos, kuria serga visi rašytojai - o vadinasi ji "mąstymas" arba tiesiog "mintys". Tai yra iškrova, mąstymo atmatos, pašalinamos perdirbtos medžiagos. Kratinys. Ir ką daryt, jeigu tos mintys tampa, pavyzdžiui, prastai parduodamos? Ir nuo ko priklauso ta sėkmė? Tada turbūt belieka iš baltų spausdintinių puslapių persikelti į kokį nors blogą marazmatišku pavadinimu ir tęsti savo tiradas ten.

Ką aš ką tik sėkmingai padariau.

Amen.

10 įspūdžių apie Paryžių

 

Jaukuma. Vos atvažiavus į miestą, klaidžiojant aplinkinių jo rajonų keliukais susidarė labai jaukaus miesto vaizdas. Kadangi pirmiems įspūdžiams tai būdinga, - bijojau, kad išsisklaidys kaip lengvas rūkas, tačiau neišsisklaidė. Paryžius yra labai "koncentruotas" miestas, pastatai sustatyti arti ir jeigu pažiūrėtume iš labai aukštai - jis atrodo pakankamai simetriškas. Malonius jausmus sukelia ir graži, tvarkinga aplinka ir - ypatingai - pakankamai siauros gatvės.

Jeigu reikėtų apibūdinti Paryžių keturiais žodžiais, pagal mane tai skambėtų taip: "Tiltų ir mopedų miestas". Paryžių kerta Senos upė (Seine), per kurią nutiesta virš 30-ies tiltų. Pagal mane, tai yra daug. O dėl mopedų, tai jų pilna visur. Ir šiaip jau, manyčiau, labai geras sprendimas.

Labai nustebino automobilių parduotuvės pačiame miesto centre, pvz., Eliziejaus laukuose. Pas mus jos kažkaip labiau pakraščiuose išsimėčiusios, todėl buvo keista. Be to, jų ne dvi ir ne keletas, o pakankamai daug. Ir dar begalė motociklų parduotuvių.

Apskritai, pas prancūzus su transportu viskas yra gerai. Skirtingai negu pas mus, labai tvarkinga taksi sistema - niekas nieko neapgauna. Ir patys taksai tokie classy - pavyzdžiui, naujutėlaičiai Volkswagenai arba BMW. Žinoma, su tokiu nuostabiuoju BMW pavažiavus 7 kilometrus darbo dieną ir ne spūsčių metu teko pakloti 25 eurus, bet, ką gi, Paryžius visgi brangus miestas.

Benamiai. Jų Paryžiuj stebinančiai nemažai, net girtų, miegančių metro ant suolelio. O šiaip, teko matyti nemažai tiesiog gatvėje ant čiužinių miegančių net visa šeima, su vaikais. Kraupokas vaizdas. Keista, kad to nedrausmina policija.

Nemaloni staigmenėlė atvykus į Paryžių - ryšio sutrikimai. Dažniausiai prieš kelionę užsisakai paprasčiausią nemokamą tarptinklinio ryšio paslaugą ir gali laisvai kalbėtis ir susirašinėti (veikė net Turkijoje), bet prancūzai turi kažkokių savų mandrumų. Juokingiausia tai, kad galėjau priimti skambučius ir žinutes, bet pati paskambinti, parašyti ar net prisijungti prie wi-fi negalėjau. Nežinau, gal visa tai galima sutvarkyti pakeitus kažkokius nustatymus telefone, bet.

Kaip Anglijoje nieko nuostabaus gatvėje girdėti lietuvių kalbą, taip Paryžiuj - daugybė rusų. Na, ir baltarusių. Apskritai, toks įspūdis, kad skridom iš Baltarusijos - pilnas lėktuvas baltarusiškų turistų, kuriems iš Vilniaus yra keliauti tiesiog pigiau.

Kažkodėl maniau, jog prancūzai yra kiek arogantiški ir nedraugiški žmonės. Gal dėl visų tų įspėjimų, kad pastarieji nemėgsta turistų ir tų, kas nekalba prancūziškai. Bet kiek mums teko susidurti, visi maloniai padeda, kalba angliškai ir netyčia pastūmę atsiprašinėja.

Palyginti su kitais miestais, Paryžius labai gerai pritaikytas turistams - visur užrašai, nuorodos ir visokia kitokia informacija anglų kalba (išskyrus supermarketą - norėjau nusipirkti cikorijų, bet visos etiketės buvo tik prancūzų kalba). Nors, žinoma, mano įsitikinimo, kad Vilnius yra "viskas-turistams" miestas, nenugalės niekas. Visur yra angliškų nuorodų, diduma maisto etikečių "daugiakalbės", kavinių ir restoranų menių minimum dviem kalbomis.

Paryžius yra ne tik koncentruotas, bet ir mažas miestas. Prieš skrendant palyginau vikipedinę informaciją, kur rašoma, kad Paryžiaus plotas - vos virš 100 kv. km., tuo tarpu Vilniaus - 400 kv. km. Mano reakcija buvo "wtf", ir nežinau, kiek tiesos yra tuose skaičiuose, bet Paryžius vis vien yra mažas. Valandą laiko važiuojant iš centro pas juos jau atsiduri priemiestyje, o pas mus juk viešuoju transportu apie valandą laiko iki centro keliauti reikia, pvz., iš Fabijoniškių or something. Ir šiaip, pas juos nėra "plyšių" tarp miesto ir tolimesnių gyvenviečių, važiuojant yra tarsi ištisas miestas, tik vis mažėjantis ir retėjantis.

Turistams ši situacija yra itin palanki, nes lankytini objektai netoli vienas kito ir per dvi dienas galima apžiūrėti tikrai labai daug (pavyzdžiui Londone ne ką daugiau spėjau apžiūrėti per 5 dienas).

Visa tiesa apie pirmadienius arba Kada liausimės tingėję gyventi

Ko gero, neretas mūsų iš už kiekvieno kampo girdime, kaip visiems (įskaitant save) norisi, kad greičiau ateitų savaitgalis ir kaip užknisa pirmadieniai. Man ši epidemija, tiesą pasakius, niekada nebuvo suprantama, nes visų pirma, labai mėgtu visus rytus ir dievinu tą jausmą, kai tik atmerkus akis prisimeni, kiek įdomaus šiandien tavęs laukia. Visų antra, pirmadieniai man yra tarsi patrigubintas visų tų rytinių džiaugsmelių variantas. Kaip naujas iššūkis, nauja perspektyva. Pirmadienis - kaip nauja galimybė, dar vienos durys į nežinomybės ir žavesio kupiną ateitį, dar vienas išbandymas - argi tai ne malonumas? Jau kažkada esu užsiminusi šia tema: Jeigu jūs nemėgstate pirmadienio, reiškia, laikas keisti jūsų gyvenimą. Jeigu jūs nemėgstate eiti ten ir daryti tai, ką darote, tai rimta.

O iš tikrųjų, tai esmė visai ne savaitės dienos pavadinime ar kažką. Visa tai jūs puikiausiai žinot ir patys. Dabar prie reikalo. Siekiant įsitikinti, kad situacija ne tokia, kaip ji atrodo, sukūriau trumpą, netobulą apklausą, kuri mane labai nudžiugino. Nes:

1. Pirmadienių neapkentėjais save laiko tik 46 % visų respondentų, 27% buvo šiuo klausimu abejingi ir šios dienos "priešų" buvo tik 26%.

2. Pirmadienį sunkia diena NElaiko net 57 % apklaustųjų.

3. Net keturių žmonių mėgstamiausia diena buvo būtent pirmadienis.

4. Atskirą nominaciją duočiau žmogui, vienu sakiniu parašiusiam viską, ką noriu jums pasakyti šiuo įrašu: "Pirmadieniai ne tokie jau ir blogi, kai geriau pagalvoji. Pirmadienio galima nekęsti dėl kelių priežasčių: a) jei sekmadienį vėlai nuėjai gulti ir pirmadienį pradedi miegojęs vos dvi valandas; b) jei savaitgalį šėlai ir pirmadienio rytą vis dar troškina; c) jei nekenti veiklos, kuria užsiimi ir grįžti jos atlikti yra savanoriška kankynė dėl menko atlygio (tokiu atveju reikia ne išbraukti pirmadienius iš kalendoriaus, o keisti veiklą)."

Tačiau savaitgalis, savaime suprantama, buvo mėgstamiausių dienų top'e. Ir liūdna buvo skaityti atsakymus, kad po savaitgalio sunku atsigauti (ką ten tokio reikia daryti, kad reikėtų "atsigavinėti"?...), kad nesinori užsiimti laukiančiais darbais, arba tenka eiti į pragarą. Dar smagiau buvo su pirmadienio šūkiais - labiausiai patiko "Prasideda darbo savaitė, vėl galima laukti savaitgalio"; "Pabudau, pažiūrėjau ir užmigau", "Carpe Diem" (pažymėtas kaip kiekvienos dienos šūkis - hm, originalu. Tik ar motyvuoja, nežinau); "Trukt už vadžių, vėl iš pradžių" ir kiti, veikiantys kaip puikiausias motyvatorius, besisiejantys su naujomis galimybėmis and so on.

Taigi, širdingai dėkui visiems sugaišusiems tas kelias minutes ir atmerkusias man akis. Tačiau litaniją dėl pirmadienių neapykantos buvau paruošusi jau anksčiau, ir vis vien noriu ją paskirti. Šiaip jau naudinga bus net tiems, kas neturi motyvacijos problemų.

Visa ta neapykanta pirmadieniams, žinoma, yra tik metafora, o ši istorija savaime yra liūdna štai kodėl:

Susidaro įspūdis, jog visi mes - tinginiai. Niekas nenori dirbti, niekas nenori mokytis, niekas nenori gyventi. Ar tikrai gimėme tam, kad viskas nukristų iš dangaus? Kam tada apskritai čia esame? Koks malonumas vartoti, kai nei tam vartojimui, nei viskam, kas vyksta prieš ir po jo, nesuteikiama prasmė?

Kažkas labai teisingai atvirame apklausos klausime parašė (perfrazuota): kalti ne pirmadieniai, kaltas mūsų požiūris į gyvenimą. Kai kas rytą keliesi tik tam, kad eitum į nemėgstamą vietą, užsiimtum nemėgstama veikla, susitiktum su tau nemaloniais žmonėmis - gal visai nesvarbu, kurią savaitės dieną tai darai? Gal tikslingiau būtų iškelti klausimą KAM visa tai darai?

Dažnai gyvename ateitimi, besivadovaujant išmintim, kuriai būdinga užsitęsti iki begalybės: "užsidirbsiu, o tada gyvensiu, kaip panorėjęs. Dabar galima ir pakentėti." Problema tame, kad žmogui niekada negana ir ši idilė galų gale priveda prie nusivylimo savimi, aplinkiniais, gyvenimu apskritai.

O kas, jeigu kartą prisėstume ir apsvarstytume viską iš anksto? Pasvėrus savo poreikius ir galimybes, šansai mėgautis gyvenimu DABAR ir visada būtų kur kas didesni. Kitaip visa tai - užburtas ratas, pasaka be galo arba tiesiog beprasmė egzistencija, kuriai, beje, pasmerkiame save PATYS. Turbūt visi žinome tą "Čia ne mes tokie, čia gyvenimas". Ne. Tai ne gyvenimas blogas, tai TU netinkamai pasirenki, tai TAVO neveiksmingi sprendimai ir neištaisytos klaidos. Problema - ne nenaudėlis gyvenimas ar kažkokia savaitės diena. Problema yra klaidingas suvokimas, nenoras pakrutinti subinę dėl savo paties labo, tinginystė, noras suversti kaltę kitiems, pasiteisinti netinkamomis aplinkybėmis, susitaikymas su tuo, ką turi, nors gali turėti daug geriau. Priežastys yra mumyse. Gimėme būti kalviais, o ne skysta, amžinai nuo atsakomybės išsisukinėjančia ir besiteisinančia geležimi.

Visai nekvailas tas Paulo Coelho buvo rašydamas: "Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą."

Tai ar iš tikrųjų pirmadienių nemėgsti?

Pasaka apie vargšą žmogelį

Kartą gyveno žmogelis. Jis buvo draugiškas, bet uždaras. Mat užvis pasaulyje bijojo būti įskaudintas. Jam atrodė, kad abipusiai jausmai yra kažkas antgamtiško ir tiesiog neįmanomo. Jis sutiko daug malonių žmonių, bet vis nepasiryždavo niekam atverti savo širdies. Gyveno jis taip metų metus ir jam tai netrukdė. Bet žmonės stebėjosi jo uždarumu, patarė jam bent pabandyti, kad žinotų, ką reiškia būti arti. Tad vieną dieną žmogelis nusprendė viską pakeisti. Tačiau tokios permainos nėra paprastos. Sutikęs naują žmogų jis vis spyriojosi kaustomas abejonių, bet pajautęs artumą žadančią šilumą palaipsniui atlapojo ir savo širdelę. Atrodė, visai kitomis spalvomis pasaulis nušvito. Kol vieną dieną pasaka nepasibaigė, o ją gaubusi šiluma išsisklaidė taip greitai ir netikėtai, kad žmogeliui teliko spėlioti kaip ir kodėl.

Taip vargšas suprato, kad nevertėjo klausytis žmonių ir būtų save apsaugojęs. O dabar jis prarado dvigubai. Nuskriaustas žmogelis užsisklendė dar labiau, o ant širdies pasikabino dvi didžiules plieno spynas, kad patikimai saugotų.

Tačiau niekas jam neatsakė, kodėl anas leido sau, suteikęs viltį, pabėgti nė žodžio netaręs.

Neatsakingumas prieš kitų jausmus yra kaip nusikaltimas be įkalčių. Kaip kruvinas peilis be piršto antspaudų. Kaip didelė nuodėmė, kuri budelio akimis žudo nekaltą.