Juk svajonių visada tenka laukti milijonus metų. Arba ne milijonus. Anyway, labai ir labai, ilgai.
O čia. Čia viskas taip paprasta. Čia viskas taip staigiai ir lengvai. Kad atrodo, jog iš tikrųjų, tai kažkas čia ne taip.
Nors, tai juk nebuvo svajonė.
Tai buvo užgaida, kurią paprasčiausiai išsigalvojau, per keletą nemigos valandų, per vieną naktį.
Užgaida, kuri man iki šiol rūpėjo mažų mažiausiai. Per visą gyvenimą planavau eiti be jos ir tokių panašių dalykų.
Bet, mutherfucker.
Juk man dabar reikia permainų. Išsišokėliškų ir labiausiai šokiruojančių. Ir man parauna stogą. Ir tai nerealu.
Nes vien pagalvojus apie tai, nesiryžčiau, nesiryžčiau, ir dar kartą nesiryžčiau.
O čia, jau viskas nuspręsta. Bijau, o-o-o kaip bijau. Bet aš važiuoju, viskas, taškas.
Jokių kliūčių. Šiaip ar taip visas, kurios buvo ar bandė būti, sėkmingai pavyko pašalinti.
O dabar, o dabar aš nebetikiu, kad po 40-ties valandų sėdėsiu krėsle ir žengsiu beprotišką žingsnį.
Žingsnį, juodais dažais ant nuogo, jauno kūno. Ant lengvai įdegusios, iššveistos odos.
Aš
N E T I K I U .
Bet jei tai įvyks, tai aš išsikraustysiu iš proto. Nes aš beprotė. Ir visos mano charakterio ir ištvermės treniruotės gimdo beprotiškai gausų derlių.
Ir visa tai JĖGA.
Ir manyje, gyvena, labai retai, kai mėlynas mėnulis, prabundanti, protu nesuvkiama jėga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą