Serija XII
O jei vieną dieną aš išnykčiau? Jei vieną dieną išnykčiau, tai kas?
Ar ji pastebėtų? Ar sunerimtų, ar jaudintųsi? O gal tik apsidžiaugtų, nusibraukdama nuo kaktos įsivaizduojamą prakaitą, ir tai reikštų: „pagaliau“?
Ar ji paskambintų? Ar iškart, ar po savaitės? Ar užeitų pas mane, paklaustų sutikto gatvėje vieno iš tėvų, kur pradingau? Ar paliktų viską taip, susitaikydama ir nebandydama kovoti? Ramintų save versijomis, jog tikriausiai taip reikia ir toks yra likimas, ir tai turėtų būti tik į gerą. O gal atsisėstų prie lango ir, kaip ji mėgsta, atitraukusi užuolaidą, įsistebeilytų į tolį, o jos mintis užtvindytų lyriškos mintys ir prisiminimų vaizdai. Plaukiantys kaip laivai, kaip maži burlaiveliai arba kaip šimtatoniai Titanikai. O dešinioji akis prisipildytų sūrių sūrių kaip rauginti kopūstai ašarų, taip lyg visai netyčia, lygtais būtų pūtęs vėjas. Silpnas vasaros vėjelis. Ir šitas variantas man labiausiai patiktų, bet garantijų, kad būtų būtent taip — tiesiog nėra. Bukiausiai ir paprasčiausiai nebėr.
O aš, aš daugiau nepaskambinčiau ir neatrašyčiau. Neateičiau į mokyklą ir treniruotę, daugiau niekada nepasirodyčiau miesto gatvėse ir išsiregistruočiau iš interneto.
Išgaruočiau iš šios galaktikos. Taip pat lengvai, kaip ir iš jos gyvenimo. Ir ką gi tada ji darytų... Pamirštų ir išbrauktų, o gal... O gal, prisimintų kartais, sekmadieniais, mūsų sekmadieniais. Retkarčiais, taip retai, kaip jos mėgstamiausios knygos pavadinimas — „Labai retai, kai mėlynas mėnulis“. Ir mūsų pasauliai daugiau niekada nesusikirstų.
Bet man reikėtų tiesiog numirti, kad taip nutiktų. Kad taip būtų. Kad išnykčiau. Kad sugebėčiau išgaruoti.
Man reikėtų numirti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą