Serija XV
Kažkodėl visada norėjosi aiškintis, kas aš jai esu. Šitas klausimas buvo keliamas tūkstantį kartų, net reguliariai, gal net kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį. Ji vis sakydavo, kad tai jau aptarta, ir jog savo statusą aš puikiai žinau, o man būdavo vis neaišku. Neaišku, nes man netiko, man taip netiko, nepaisant, jog sakydavau jai visai kitaip. Nenorėjau būti draugas, nenorėjau būti pažįstamas, nenorėjau būti meilužis. Tiesiog draugas, tiesiog pažįstamas, tiesiog meilužis. O pasakyti to negalėjau. Nors labai stengiausi paaiškinti jai tai tebepatiškai. Na, moterys juk, jos juk kartais skaito mintis. Joms juk, nereikia daug žodžių, kartais jos skaito mintis ir joms to pakanka. Būtent taip, bet jai visa ko pakako ir be minčių skaitymo. Tiesiog jas skaityti, ir juo labiau, vėliau ištarti balsu ir aptarinėti buvo nepaprastai nepatogu.
Juk galėjau būti jos mylimasis, jos tėvas, vyresnysis brolis, vyras, su auksiniu žiedu ant tinkamo dešinės rankos piršto. Žmogus, kurio jai niekas kitas neatstotų, bet tai buvo bergždžia ir naivu. Žinojau, o, kaip puikiai žinojau, kad tikėtis nėra ko, bet viltis manęs vis neapleido. Net kai jau žinojau, jog sentimentai pasibaigė. Bet kai kurie žmonės pernelyg giliai įžengia į mūsų gyvenimą, trapią sielą, pernelyg įsisiurbia į odą, iki kaulų čiulpų. Iki kaulų.
O tu taip ir lieki žmogumi, kuris niekada nereiškė per daug, nes viskas visada buvo pasverta. Tas, kuris šiaip ar taip „kada nors“ turės pasišalinti ir daugiau savimi nebešiukšlinti. Bus tiesiog išbrauktas, nori jis to ar ne, klausimas tik tame, kada ateis tas „kada nors“. Po metų, o gal jau rytoj...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą