O žinote, kas nuostabiausia?
Kad kai kurie dalykai, atrodo, tokie nuostabūs ir tokie išsvajoti, atkeliauja taip netikėtai ir paprastai, kad nė nežinai kaip reaguoti.
Iš pat pradžių galbūt imi zyzti, nespėjęs įvertinti viską iki galo, bet vėliau, vėliau, kai jau supranti, koks nuostabus pasaulis tave supa, akys ima tiesiog švytėti!
Niekada neleidžiu sau suabejoti tuo, kad mane lydi sėkmė (išskyrus šiemet vykusią lietuvių kalbos valstybinę olimpiadą ir egzaminus - ten nebūta jokių "dovanėlių"), gal dėl to taip mėgstu šią temą, gal dėl to pats žodis "sėkmė" man yra saldžiau už bet kokią saldybę, kurios, tiesą pasakius, perdėtos, nemėgstu. Bet... tariant šį žodį kažkodėl aplanko toks jausmas, lyg ji, toji sėkmė būtų prie manęs prilipusi, neatsiejama mano kūno, proto, kiekvienos ląstelės ir net minties dalis. O gal tai tik savitaiga? Kaip manote?
Kad ir kaip tenbūtų, visi dideli džiaugsmai susideda iš mažų, nuostabių smulkmenų, todėl nepaisant to, kad nespėju pasiruošti egzaminui, kad vis dar vaikštau "be galvos", kad dalis mano technikos įžūliai lūžta, o spinta prašyte prašosi papildymo, juk dabar esu laisva nuo mokyklos ir tuos nuostabius metus galiu prisiminti beveik su nostalgija, juk dabar esu įsipareigojęs žmogus, ir tos pareigos skamba labai labai iškilmingai, juk jau tuoj tuoj prasidės natūralių braškių sezonas ir jau visai ne už ilgo bus įveikti visi Everestai, ir net jei kišenėse švilpaus vėjai, bus taip gera gyventi, kad vien dabar galvojant apie tai, širdis apsąla.
Taip, prieš egzaminą reikia pasidžiaugti. Ir palauks visi kartojimai, visų pirma — džiaugsmingos akimirkos, šypsenos ir ledai.
Nors šiandien jau antradienio vakaras, gražios savaitės jums! :))))
