Nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai

Kartais atsigręžus į praeitį pasidaro juokinga. Dėl to, koks buvai kvailas. Kvailas nervindamasis dėl visų tų mažesnių ar didesnių nesėkmių, manydamas, kad tai yra NEsėkmės. Nors iš tikrųjų, kiekvienas nutikimas yra tik startas. Tik tramplinas tolimesniems įvykiams. Ko gero, kuo labiau atrodo, kad grimzti į juodą bedugnę, tuo į aukštesnį kalną kopi. Tiesiog tas kalnas meta tokį didžiulį šešėlį, kad apsigavęs imi galvoti, jog tai duobė. O tuo tarpu už to kalno viršūnės slypi dar begalė tokių  pačių. Ir ant kiekvienos po aukso medalį – už drąsą ir ištvermę.
Kai gyvenimas staiga be paaiškinimų išskiria su kažkokiu žmogumi, kuris, atrodo, išeiti tikrai neturėtų – tai nereiškia nieko kita, kad visa, ką galėjo, jis tau jau davė. Jeigu jis pasitraukė anksti, reiškia, duoti teturėjo mažai.

Jeigu gyvenimas  atmeta naujo darbo galimybę, reiškia, už viršūnės laukia dar geresnis. O pakeliui dar turi patirti begalę nuostabių dalykų ir išnaudoti turimą laiką savo, o ne kitų, naudai.
Jeigu susilaužai savo (pirmą kartą sugalvotus ir ant lapelio surašytus ir į smegenis įsikaltus) naujametinius pažadus, reiškia – dar ne laikas deginti tiltus. Nes jie gali nuvesti į tokius kraštus, į kuriuos, buvai tikras kaip uola, niekada net nesieksi patekti.

Nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai, jog tai ne tavo posūkis. Ir kuo daugiau tų ženklų, tuo tiesesnis kelias. Kuo daugiau ženklų, tuo daugiau kantrybės ir tuo turtingesnis neįkainojamos patirties ir žinojimo tampi. Žinojimo, kad šis kelias priklauso tau. Žinojimo, kad niekas nevyksta veltui.