Faini tie žmonės arba kaip devyniolikmečiai išlaiko visuomenę

Miesto viešojo transporto stotelėse galima susidurti su visokiais klounas. Kartais būna visai smagu, bet dažniau visgi tenka nusivilti.

Jau pripratau, kad kaskart atėjus į mūsų (o ir ne tik) stotelę esi nuskenuojamas žvilgsnių. Taigi, ta pati istorija. Netoliese stovėjęs vidutinio amžiaus, visiškai normaliai apsirengęs vyras, nuskenavo mane nuo viršugalvio iki pirštų galiukų. Juokingiausia tai, jog jis manė, kad aš to nepastebėjau. Tačiau tai buvo ne tai, ką pirmiausia galima būtų pagalvoti (et, tie nepadorūs senstelėję diedukai). Po sekundės jis jau stovėjo priešais mane (akivaizdžiai kirtęs mano asmeninės erdvės atstumą) ir prašė pagelbėti jam: „Tikrai nelaimė nutiko“. Aš tyliai atsakiau „Negaliu...“ ir paskendau refleksijų liūne.

Pirma, ką pagalvojau, buvo: O, žmogau, kad tu žinotum, į kokį mėšlą dabar įklimpusi aš... Bet juk neinu prašyti išmaldos. Tas vyriokas, ko gero, pamatęs mano rankinės dydį nusprendė, kad piniginė irgi, matyt, bus nemaža. Aišku, iš kur jis gali žinoti, kad aš studentė? Iš kur jis gali žinoti, kad man pačiai dabar reikia gelbėti kaip niekam kitam?

Labiausiai per širdį smogė tai, kad tas vyras pagal amžių tiktų man į tėvus. Jau nugyvenęs pusę amžiaus jis ateina ir prašo manęs, kažkokios devyniolikmetės studentės, pinigų, nors iš tikrųjų viskas turėtų būti atvirkščiai. Tai kur tas pasaulis ritasi?

Prakeliavus per visas šias mintis staiga apėmė toks noras išrėkti jam tiesiai į veidą: GĖDYKIS!

Gal vietoj visų atominių bombų ir visokių ten super mandrų technologijų reikėtų sukurti kokį orumo generatorių? Kokį motyvacijos šaltinį? Žinoma, kalbėti lengva – gyvenime visaip būna, bet kodėl vieni žmonės, išgyvendami labiausiai sumautus dalykus, sugeba nenusiristi iki paskutinio lygio ir siekia aukštai iškelta galva eiti pirmyn , o kiti – et, numoja į viską ranka ir kažkodėl sumąsto, kad viską už juos gali išspręsti kažkas kitas. Pavyzdžiui, koks nors random -niolikmetis.

Juokingiausia tai, kad tas vyriškis net neatrodė kaip vargdienėlis našlaitėlis. Tai ką, nuo šiol valstybę ant kojų laiko ne darbingo amžiaus piliečiai, o tie, kas dar pats ant savo kojų atsistoti nespėjo?

Šiek tiek svetimų minčių apie vienatvę

Būti vienam tapo gėdinga liga. Kodėl visi bėga nuo vienatvės? Nes ji priverčia galvoti. Mūsų laikais Dekartas jau neberašytų: "Mąstau, vadinasi, esu." Sakytų: "Esu vienas, vadinasi, mąstau." Niekas nenori vienatvės, nes ji suteikia per daug laiko apmąstymams. O kuo daugiau mąstai, tuo esi protingesnis, vadinasi, liūdnesnis.

Frederic Beigbeder "Meilė trunka trejus metus"

Ak, tos akimirkos iš filmo juostų

Kartais taip juokinga ir tuo pačiu keista suvokti, jog iš šono mūsų gyvenimas iš tikrųjų atrodo kur kas gražiau, negu esame linkę manyti. Kartais, būdamas kokio nors įvykio sūkuryje, pamąstai, kaip visa tai atrodo iš šalies ir nustembi – ir oi, kaip maloniai – viena ar kita akimirka yra kaip iš to ar ano filmo. Nežinau, ar tokios fazės užeina tik tokiems kinomanams kaip aš, per savaitę pažiūrintiems vidutiniškai 5 filmus, tačiau yra kaip yra.

Atsitiktiniai susitikimai su seniai nematytais žmonėmis, basos kojos ryto rasoje, romantiški pasivaikščiojimai prieblandoje, netikėtos reakcijos ir mimikos – visa tai stebėti yra saldžiau už saldų. Kartais taip ir norisi, kad kas išsitrauktų jei ne kamerą, tai bent jau fotoaparatą ir užfiksuotų tą neaprėpiamą malonumą.

O gal vis dėlto labai kvaila yra gyventi ir mąstyti filmų epizodais, nes juk visi filmai sukasi aplink mus, aplink tai, kas vyksta iš tikrųjų, kiekvieną dieną (fantastikos žanrą palikime nuošalyje), kas ne vienam mūsų yra rutina? Gal auksinis vidurys, kurio vertėtų laikytis yra: užvis pirmiausia yra gyvenimas, kiekviena atskira jo akimirka, susipinanti į siužetus, o tik tada – tinkamu kampu pasukta kamera. Be to, juk gyvenime viskas vyksta daug nuoširdžiau, nėra jokių scenarijų ir nuspėti tai, kas bus sekančiame epizode, ne visada įmanoma...

We will share your message, Turkey!

Let’s make a photo together? This question we got every minute, during our stay in Turkey. Amazing emotions came to us then more than 20 children were running to you, because you’re the first foreigner, they’ve ever seen in their life and they want just touch you and take a picture together.

Culture shock? Yes it was, all the time we felt it more than ever. People from towns and different countries came to the village – met a lot of Turkish people whose religion, traditions, mentality and finally language differs. But we were surprised everyday – we used to try different homemade Turkish food, tried to make it ourselves. We touched their life! We participated! We saw how Turkish people are respecting their old traditions – they are using handicrafts things in their daily life, they are still so religious in villages. Children all summer are going to school and all day studying just Quran. And they love it! Love this life! We realized that love to the country can be infinite and it stimulates to stay in the country and to work for it. Turkish flags are everywhere – from the shops to balconies of private flats. And pray from far away at 4 a.m. Imagine: mountains around, sunrise and pray. Believe me, you will feel this spirit just being there.

A lot of people think that youth projects are the attractive kind of spending time with foreigners together abroad, but they are starting to understand the real meaning and effect just after participation. What was the aim of the project “Where is a village far away” in Kayseri, Turkey? To show unseen Turkey, unseen Turkish villages, authentic culture, religious people, traditions and amazing untouched landscape. I’m sure that youth from Bulgaria and Lithuania got a lot of impressions and will make this project in their countries.

“Benim Grybas. Cok guzel” Who have heard this four words in Turkey? Our project family member presented himself like this, to all the people he met. Actually, participants discovered not just Turkey, but also themselves. They found perfect communication skills inside – they kept contact without language – just good emotions and smile. I think that week that we spent in Turkey will be in our memories for long years.

We will share your message, Turkey, your nice message, for Europe!

Thanks you Yilmaz Metin Unal and his team, especially Ogulcan Karahan, who invited us. You are amazing friends and I’m very lucky, that I got to know you.

Julia Mack

YCC “EUROPROJECT”

Turkija iš arčiau: jaunimo mainai suteikia daugiau galimybių

Daugeliui Turkija, ko gero, asocijuojasi su egzotika, kurortais ir palmėmis, tačiau ar ji tikrai tokia? Vykstant į šalį pagal kelialapį, kurį paruošią turizmo agentūra, dažniausiai pamatome ne tikrą šalį, o tik turistams sukurtą iliuziją. „Iš vidaus“ užsienį pažinti galima arba planuojantis kelionę pačiam, arba prisijungus, pavyzdžiui, prie jaunimo mainų programos. Su jaunimo mainais kuo sėkmingiausiai dirba mūsų vietinis Jaunimo bendradarbiavimo centras „Europroject“.

„Europroject“ – didžiausia Šalčininkų rajono jaunimo organizacija, subūrusi 78 jaunus aktyvistus, siekiančius pažinti, tobulėti ir motyvuoti kitus. Rugpjūčio 11 d. organizacijai sukanka 4 metai – laikotarpis, per kurį buvo nuveikta tikrai nemažai: gausybė visuomeninių veiklų bei akcijų, virš 20 jaunimo mainų projektų, iš kurių 5 – Lietuvoje, likusieji – Italijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Turkijoje. Glaudžiausiai jaunimo bendradarbiavimo centras dirba su Turkija, kurioje iki šiol turėjome galimybę svečiuotis net 12 kartų. Projektų temos – kuo įvairiausios: vaikystės žaidimai, rankdarbiai, teatras, kultūros lobiai, ekologija.

Šiemet jaunimo mainų projekto Turkijoje tema buvo autentiška turkų kultūra, o veiksmas vyko turkiškuose kaimuose, kur po 14 dalyvių iš JBC „Europroject“ ir Bulgarijos svečiavosi nuo birželio 29 iki liepos 7 dienos. Tokios temos dėka projekto dalyviai turėjo progą pamatyti tikrą gyvenimą Turkijoje ir palyginti miestų šurmulį su kaimų ramybe ir tyla. Kai kas žavėjo, kai kas stebino ir net stulbino – ši šalis mirga kontrastais.

Turkijos gamta turtinga pačių gražiausių ir unikaliausių reiškinių, pradedant kriokliais, baigiant uolų lauku Kapadokijos regione, kuris pasižymi ypač vaizdingomis kalnuotomis vietomis, tarp kurių yra pasaulio paveldu paskelbtas Gioremės slėnis. Be vaizdų, Kapadokijoje turėjome galimybę susipažinti su turkų šokio tradicija – vietos restorane turistams rengiamas tradicinių šokių-vaidinimų vakaras, kuriame kviečiami dalyvauti ir patys žiūrovai. Be to, „kultūrinių mainų“ tikslu buvo surengtas kultūrinis vakaras, per kurį projekto dalyviai bei jaunimo organizacija iš Kayseri miesto pristatė savo šalis, pamaitino savo tradiciniu maistu, traukė dainas savo kalbomis ir mokė tautinių šokių.

Vos atvykus į Turkiją vienas pirmųjų nuostabą keliančių dalykų buvo keturis kartus per dieną mečetėse paleidžiama malda. Dar daugiau, mečečių gausu ne tik didžiuosiuose miestuose – bent po vieną yra net visai varganuose kaimuose. Religingumas šioje valstybėje itin svarbus, ypač mažesniuose miestuose, gyvenvietėse – kur modernus pasaulis dar nespėjo paveikti įsišaknijusių tradicijų. Be tikinčiųjų valstybė, matyt, ugdo ir tikrus patriotus – vėliavos kabo beveik visur, net ant gyvenamųjų namų balkonų. Jeigu bendrai turkiška kultūra pasirodė dar pakankamai priimtina, tai tradicinis turkų maistas buvo tikras išbandymas. Manti (į labai smulkius koldūnus panašus patiekalas, pagardinamas įvairiais padažais), airanas (gėrimas: vandeniu atskiestas jogurtas, grubiai tariant, panašus į gazuotą kefyrą) ir duona su specifiniu ožkos sūrio įdaru patiko toli gražu ne visiems.

Viso projekto metu buvome apsistoję gyvenvietėje netoli Kayseri (Talas) – pramoninis, neįtikėtinai ramus ir religingas miestas. Šalia jo esantys kaimai yra pakankamai neatsilikę, tačiau labiau atitolusiuose situacija ryškiai skiriasi. Žmonės gyvena namukuose, panašiuose į uolas, o vaikai, atrodo, atiduotų viską už svetimšalio su fotoaparatu dėmesio trupinėlį. Tose vietovėse palaidotos visos perspektyvos, o pažanga ir prabanga, atrodo, jų nepasieks niekada. Lyginant šias ramybės salas: kaimus ir Kayseri su Stambulu (ten praleidome apie parą), atrodo, kad tai visiškai skirtingi poliai. Stambule virte verda naktinis gyvenimas, pilna žmonių, aprangos stilius visiškai laisvas, o naktį gatvėje išmaldos prašantys vaikai, atrodo, visiškai įprastas reiškinys. Nuo pat oro uosto turistus lydi iliuzija: lysvės, žolynai, švara, tačiau miesto centre esančiame parke visiškai normalu aptikti prie kiekvieno medžio paliktas šiukšles ar maisto likučius.

Taigi, šis projektas buvo kur kas daugiau negu turistinė kelionė. Šių jaunimo mainų dėka turėjome galimybę apsilankyti ne „išblizgintoje“, o autentiškoje, tikroje kontrastų šalyje: kur pramonė yra skurdo kaimynė, kur nuostabi gamta negailestingai teršiama šiukšlėmis ir kur gatvės verslo potencialas, ko gero, yra didžiausias pasaulyje.

Mirena Tumaitė

Apie pažinimo klastą

Kaip vis dėlto keistai veikia jausmai. Ir kokią didelę įtaką jiems daro pažinimas.

Likimas atitinkamu laiku atitinkamoje vietoje suveda tave su atsitiktiniu žmogumi, siunčiančiu tau kažkokį ypatingai dėmesingą signalą – kažką pasakyti norintį žvilgsnį. Tavo mintys tuomet persipina, o sąmonė pradeda spyriotis ir jį atstumia. „Mes visiškai skirtingi: skiriasi mūsų skoniai, išvaizda, ko gero, socialinis statusas. Mūsų ūgių skirtumas yra per didelis, o tie akiniai man visiškai nepatinka.“ Bet tereikia įsiterpti laikui, ir visos skubotos išvados išsisklaido kaip smilkalų dūmai, papūtus gaiviam vasaros skersvėjui. Tereikia pasilikti toje pačioje vietoje, ir per valandą galima netariant nė žodžio ir neprisiliečiant vienas prie kito susipažinti, mažiau ar daugiau giliai pažinti, išnarplioti, atrasti, suprasti ir įsitikinti – tai – likimas. Pajausti potraukį, nenumaldomą aistrą, susižavėti, įsimylėti. Nes įsiterpus laikui prasideda intensyvūs tyrimų procesai. Apmąstymai aplink juos ir išvados, kurios, tiesa, gali būti visiškai skirtingos nuo tų, kurias buvo prieita pačią pirmą akimirką.

Toji esybė ištiriama pagal visus pirmo įspūdžio požymius, tik jau iš naujo ir labai sulėtintai. Laikysena, šypsojimosi būdas ir kalbėsena, galimos žvilgsniu siunčiamų signalų reikšmės bei mėgstamiausias restoranas – aprėpiama viskas, ypač jeigu sumaniai suveikia fantazija. Pirmas, prieštaringasis, įspūdis transformuojasi, vieni jausmai pakeičia kitus, o kaltininkas – vienintelis ir didžiausias – pažinimas. Pažinimo kelias supina mūsų smegenų vingius. Arba ištiesina. Ištiesina taip, kad jie sureaguotų ir apdorotų informaciją tinkamai, be jokių skubinimųsi ir subjektyvaus vertinimo. Pažinimas veikia kaip mūsų nuomonę tirpdantys nuodai, kuomet kartu su ja ištirpsta ir visi mūsų principai. Pažinimas – kelias link aiškaus suvokimo. Kartu su jausmais jie apverčia visas nusistovėjusias mūsų tiesas aukštyn kojom. Ir, kartais, tuo kaip tik apdovanoja mus laime.

15 dalykų apie paskutinę atostogų savaitę

Well, well, well. Kartais, ko gero, būtina įamžinti akimirką, kad galėtum ją įvertinti ir suprastum, kiek tavo gyvenime tų "tokių" akimirkų yra. O kartais, pasirodo, reikia sudaryti sąrašą - tam, kad įsitikintum, kiek daug galima nuveikti per savaitę. Ir šitoje, deja, jau paskutinėje, atostogų savaitėje sutilpo kur kas daugiau, negu penkiolika ar net šimtas penkiolika dalykų, nes kiekvienas mažas atradimas, kiekvienas praeivio žvilgsnis ar atsitiktinis "ačiū" yra atskira istorija.

1. Apmąstymai, maloningi ir liūdni, gimdantys pačias netikėčiausias išvadas ir nukeliantys į tolimą ateitį. Leidžiantys skleistis naujoms svajonėms ir žiebtis naujoms viltims. Tie, kurie niekada nepalieka, bet visada būna kitokie. Leidžiantys pažvelgti iš šono į save ir savo gyvenimą.

2. Išbandymai virtuvėje. Niekada negalėjau pagalvoti, kad mėgsiu suktis virtuvėje.

Keptos bulvės su česnakais ir krevetės mango ir ananasų padaže.

Ir dar vienas tobulas atradimas - vaisių ir daržovių smoothies.

3. Susitikimai su trumpiau ar ilgiau, arba labai ilgai - nematytais draugais ir pokalbiai, pokalbiai, pokalbiai. Malonūs ir nuoširdūs. Well, net jeigu jie būna per skype. Mes augame, mes kovojame su gyvenimu ir netikime stebėdami, kokie vis dėlto narsūs esame. Stebimės netikėdami, koks nenuspėjamas yra gyvenimas ir kokias tiesas jis mums parodo.

4. Naujos vietos - nauji atradimai. Ne tik maistui, bet ir patogiems snieguotiems vakarams praleisti. Su mažiau ar daugiau įmantriu maistu ir skirtingo plauko lankytojais.

Popierinis baras @ Lithuanian Design Block

Mano Guru salotų baras

5. Naujų kino žanrų atradimai. Pasirodo, galiu žiūrėti net fantastiką. Net pusiau istorinę fantastiką, kaip, pavyzdžiui, Beovulfas.

6. Netikėčiausia "liaudies medicina". Gyveni, žmogus, ir mokaisi. http://jaunimogidas.lt/nekenksmingas-dantu-balinimo-budas-skalavimas-aliejumi/?fb_action_ids=588758311151113&fb_action_types=og.likes&fb_source=timeline_og&action_object_map=%7B%22588758311151113%22%3A246447832156477%7D&action_type_map=%7B%22588758311151113%22%3A%22og.likes%22%7D&action_ref_map=%5B%5D

7. Nauja - gerai užmiršta sena. Bet... kai kurie dalykai tiesiog nepasimiršta.

8. Tai, kas leidžia keliauti neišeinant iš namų, kas leidžia susipažinti su naujais žmonėmis nepaisant visų tų kilometrų, kurie mus skiria. Postcrossing su savo nuostabiais kaskart naujais lobiais - atvirukais.

9. Vasarį pradedant - nuo premjerų. Dar vienas filmas į vintažinių, retro juostų kolekciją mano širdyje.

10. Tai, kas visada įkvepia. Iš ko galima pasimokyti, kam galima baltai pavyduliauti, kas lepina savo prasmingomis mintimis arba nuostabiais vaizdais.

Asmeninio tobulėjimo blogas

http://povilas.panavas.lt/blogas/2013/01/17/technologinis-zmogus/

Ir, vis dar mano mėgstamiausias, vienas vienintelis visada tobulumo kupinas - Creature Comforts

http://www.creaturecomfortsblog.com/

11. Dar vienas atrastas džiaugsmas akims. Kai kuriuos vaizdelius norisi žiūrėti dar ir dar. Ir vėl ir vėl.

12. Savaitės idėja - Photo a day. Tam, kad taptum išradingesnis. Tam, kad taptum pastabesnis rutinai, tam, kas tave supa kasdien ir sugebėtum pamatyti ją kitu kampu.

http://fatmumslim.com.au/category/photo-a-day-2/

13. EPIC dalykų kaupykla, kur užklydus niekada nebus liūdna.

http://z0r.de/L/z0r-de_1.swf

http://z0r.de/L/z0r-de_1050.swf

14. Sugrįžimas į senas vietas. Atrodo, tokias artimas ir tuo pačiu jau tokias tolimas. Kur dabar, praėjus vos pusmečiui, sugrįždamas jautiesi visiškai kitaip. Kur tave vis dar prisimena ir apgaubia šiluma bei apipila klausimais. Kur norėtųsi sugrįžti kasmet.

15. Naujiena, leidusi keliauti ne tik po tolimus kraštus, bet nuo šiol - ir pažinti savo gimtąja žemę, paklaidžioti po savo vaikystės apylinkes ir ilgai nesilankius namuose pasivaikščioti iki skausmo pažįstamomis gatvėmis bent per internetą.