Jaunimas iš kartos į kartą

Rašyk, rašyk, stenkis, stenkis, o čia bac, ir viso gero.
Visą savaitę — pirmą kartą gyvenime — ruošiau rašinį, ir lūkesčiai nepasiteisino. Dar švelniai pasakyta.
Nesitikėk iš gyvenimo per daug, Mirėna.
Arba: nebūk mandras, apšiks gandras.
O gi nulis.
NULIS.
Turinys tobulas, gramatika gerai, ir visokie kitokie blah blah blah. Tik raudonai rašytas komentaras. Taip kukliai, trumpai ir aiškiai:
"Turinys neatitinka rašinio temos".
So, šeši nuliai — milijonas, kaip kad sakydavo mano senoji lietuvių kalbos mokytoja.
Ko čia būgštauti, of course. Bet galėčiau taip susmukt ir per egzaminą. Kurį man reikia išlaikyti šimtakui.
Pasijaučiau kaip j a u neišlaikiusi egzamino.
Tai koks gi tas XIX amžiaus jaunimas, po velnių?

Kažkodėl dvidešimt pirmojo amžiaus jaunimą priimta laikyti sugadintu ir šiaip pasileidusiu. Tikriausiai instinktyviai iškart pulsiu jį ginti. Labai norėčiau šį stereotipą paneigti, kadangi esu įsitikinusi, jog žmogaus prigimtis visiškai nepasikeitė — nuo akmens amžiaus iki nanotechnologijų laikų, juk evoliucijos procesas užtrunka kur kas ilgiau, negu žmogus užsibūna Žemėje.

Jaunosios kartos atstovai pirmiausia rūpinasi savo materialine padėtimi, ir tik tada pradeda šeimyninį gyvenimą. Materialinis apsirūpinimas gali atrodyti kaip liguistas vartotojiškas potraukis, kita vertus, tai ne kas kita, o noras gyventi geriau. Juolab, kad visiškai taip pat buvo ir praeitame amžiuje, ir dar anksčiau, kai šeimos buvo kuriamos iš išskaičiavimo. Luomai, socialinė lygybė, ir visa kita. Ir drįsčiau teigti, jog šiais laikais tai vis dėlto nėra taip drastiška, kaip buvo kadaise.

                             Savo individualumu jaunosios kartos atstovai yra panašūs į devynioliktojo amžiaus romantikus — visada pasiryžę maištauti, tik dabar dėl meilės nedažnas pasiryš mirti, į pasaulį žiūrima šiek tiek realiau. Nesvetimas jaunajai kartai ir dvasingumas. Tie patys subkultūrų atstovai propaguoja gyvenimo prasmės ieškojimą, net jeigu tai ne visada reiškia jos radimą. Žinoma, visada buvo ir visokiausių apskurėlių, dvasinių ubagų ir snobų, juk neklydo M. Mansonas sakydamas, jog „dvasingumas yra lyg gripas. Kai kurie jį pasigauna, kai kurie ne“.

                             Tarkim muzikos srityje tarp dvidešimt pirmojo amžiaus atlikėjų tapo madinga kurti savo  individualų stilių, pop muzika pasidarė nebeįdomi, ir klausytojai tariamas reformas priima labai noriai. Mada yra mada, po kurio laiko praeis, bet pėdsakų — gerą muziką — esu įsitikinusi, paliks. Tokie patys renovatoriai buvo ir vyresniosios kartos atstovai The Beatles. Noras išsiskirti buvo toks didžiulis, kad pirmą kartą scenoje jie pasirodė su klozeto dangčiu ant kaklo. Ir dabar, net po grupės iširimo, visame pasaulyje jie yra pripažinti klasiškais.

Manyčiau, neverta skirstyti jaunimą pagal vyresniąją ir jaunesniąją kartas. Jaunimas apskritai yra atskira karta. Lyg atskira populiacija. Dar kartą pagalvojus ir apibendrinus tvirtai teigiu, jog jaunimas ir yra jaunimas. Degradavusių buvo ir prieš kelis šimtmečius, genijų yra ir dabar.