Liūdna politika arba Kur bėga talentai?

Pažiūri žmogus televizorių kartą per kelis mėnesius, ir jungtis daugiau nesinori. Pasipiktinimas per visus kraštus liejas. Žinoma, televizorius čia ne prie ko, bet apkaltinti juk reik kažką, jei jau liūdnas mintis kelia.

O jei sąžiningai, patys mes žmonės savo Lietuvą skurdinam. Ir tai skriaudžiam, kaip įmanydami (apie jos pačios, tiksliau tam tikrų personažų, veikiančių jos vardu, skriaudas kitą kartą).

Laimėjo talentų šou Martynas Levickis, ir pabėgo į Angliją. Gimdom talentus, o jie pabėga į užsienį.
Su tūkstančiu, su milijonu dar taip bus. Kaip čia gaunas, užsieniui talentus gimdom? Kam tada mūsų lietuviškos pastangos atrasti kažką, kažką Lietuvoje, ir Lietuvai? Nieks juk nesudraus žibėti visoje Europoje, pasiliekant namie.

Ką daryčiau aš, jei laimėčiau šlovę ir pinigų? Pabėgčiau į Angliją? (Atkreipkite dėmesį, čia parašytas klaustukas, ne taškas, kas dabar privertė mane pasijusti labai kilniaširde. Ir iš tikrųjų, nežinau atsakymo į šį klausimą, nepaisant intensyvių apmąstymų). Tobulintis, matai, gyventi, šviestis.
O ką Tėvynė? Savo vaidmenį atliko, ir ačiū jai. O kam Lietuvai talentai? Užsieniui lietuviškų žvaigždžių ir žvaigždučių labiau reikia.

Pastaruoju metu kažko labai patriotizmu apsirgau (ne tik, pasirodo, Kalėdomis). Nežinau, kaip nuo šito gydytis IR AR REIKIA, nes iš esmės šalutinio poveikio, manau, tokiais atvejais nebūna. Nebent nacizmas, rasizmas, ar dar koks velnias, bet tai jau būtų JUODA savo principų išdavystė — juk visą gyvenimą suokiau, jog turi būti tautinė lygybė. Mintys, atrodo, visai pagrįstos, tik kad žodžiais Tėvynės tu neišgelbėsi. Gelbėja ją, vargšę, skandinaviški kaimynai, pinigėlių maišus skolindami, dangoraižius remdami ir vis labiau į skolas mus stumiantys. Atsipirks — tiki jie, ir parodys dar Lietuva visiems, kas ji per tokia. Taip parodys, kad visi Levickiai atgal namo subėgs ir krūtinę išpūtę riaumos liūto balsais Tautiškąją.