Atsiprašau, pajuokavote?

Kartais tenka pasijusti visišku jackass.
Ar tai aš durna, ar tai jūsų humoras, atsiprašau?
Galima suprasti humorą ir jį pateisinti, jei jis neperžengia ribų. Galima juokauti nors plyštant nuo to savo humoro, jei juokauti moki.
Keista, kai žmonės žvengia iš to, kas, na, taip pasakykim, apgailėtina. Ar tada, kai vertėtų patylėti.
Keista, kai žmonės, būdami aštuoniolikos, vis dar negali peržengti penktoko humoro slenksčio ir žvengia iš visko aplinkui. Ir dar tave spėja apkaltinti humoro jausmo neturėjimu.
Gal ir norėčiau pasijuokti iš visos širdies, bet, labiau kažkodėl norėtųsi, tam tikrais atvejais, sudaužyti tokiam šauniam juokdariui snukį. Galima juokauti, nepažeidžiant kito žmogaus asmeninės erdvės, jei nesi jam artimesnis už artimą.
Inteligentiškas žmogus pajuokaus geriau kukliai, bet subtiliai. O tie, kurie žvengia iš visko, dar ir leisdami sau įžeidinėti kitus tokiomis nekaltomis akimis "ko tu nesijuoki?", ak, humoristai.
Tikriausiai atrodo, kad skundžiuosi patyčiomis. Ak, ak, ne. Neteko, laimei.
Skundžiuosi vyrais, kurie sau leidžia moteriai pasakyti: ah ah ah, nori šokolado? — O į "taip, taip" atsako — pirma padarysi man tai ir tai. Neva HAHAHA, kaip juokinga.
Galima iš karto interpretuoti, kam ko trūksta. Tokiam humoristui nė už didžiausius pasaulio pinigus nei to, nei ano, nedaryčiau.
Vyrai, kur jūsų solidarumas, kur jūsų ypatingas humoro pojūtis?
Pajuokavote, astiprašau?