Ironiška, bet įrašą keliu iš Microsoft Wordo. Maniau, per tą trumpą Durnių Laivo nuskendimo laiką pailsėsiu nuo rašymo. Bet visai veltui pamiršau, jog rašymu aš sergu ir ši liga nepagydoma.
So, double pleasure. Ir jums, ir mums, kaip sakoma.
Viena mamos pažįstama, labai įdomi moteris, kartą pasakė: „У женщины в жизни должна быть цель — ВУЗ. Но только одна из двух: высшее учебное заведение, или выйти удачно замуж. Только одна из двух“.
Mano smegenys iškart sujudo ir suskubo su ja nesutikti. Nes, galbūt nepataisomai naiviai, bet visgi, manau, jog šis įsitikinimas turėtų pasilikti praeityje. Y karta sugeba daugiau. Milijonas žmonių turi gražias šeimas ir mylimą veiklą, kuri kartais dar būna ir pelninga. O jei kalbėti apie mane asmeniškai, tai:
pernelyg tikiu laime, kad nebūčiau laiminga. Pernelyg tikiu savimi, kad nepasiekčiau visko, ko trokštu. Pernelyg daug reikalauju iš gyvenimo, kad to neturėčiau.
Tikriausiai teisinga ta mintis, kad kai meldiesi, Dievo reikia prašyti daug. Kuo daugiau prašai, tuo geriau jis įsiklauso (arba, jei tikėti matematika, tada tiesiog padidėja galimybė, kad bent kažkas išsipildys). Netikintiems visomis mistinėmis galiomis galima būtų perfrazuoti: kuo daugiau trokšti, tuo daugiau turi.
Nors, žinoma, viskas sveiko proto ribose ir galvos pamesti neverta. Per amžius pasilikdama prie savo šito įsitikinimo, negalėsiu nutylėti, jog trokšdamas visko ir iš visur ir nieko nedarydamas, taipogi nedidelė tikimybė, kad ką gausi. Marcipanai, vis dėlto, iš dangaus nekrenta. Jei gražiai ir švelniai įtaisysi savo subinaitę ant minkščiausio fotelio ir nė mažumėlės jos nepajudinsi, sudie, norai, ir sudie, pasiekimai.
„Viskas mūsų rankose, todėl nevalia jų nuleisti“, net jei jauti laimę už kampo. Net jei ji jau kabo tau ant kaklo, nustoti stengtis nevalia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą