Olimpiadiniai minčių klystkeliai. Kaip visada rašau ne pagal temą, o apie ką noriu.
Sumaterialėjusios mūsų dienos, ir sunku jau jose išvysti dvasios blykstelėjimų. Sielos grožis nurašomas. Nemadinga, supraskite. Bet grakščioji siela švytės, narsioji širdis slapčia darbuosis, ir to grožio jokios negandos neapjuodins. Nes žmogiškasis turtas tik sielos grožy.
Nenorės kilnus žmogus naujausio "Lexuso" (šioje vietoje šiek tiek pamelavau — aš noriu Lexuso. Ir 99% jūsų irgi, spėju), nenorės ir garbės beribės, bet tuščios kaip tamsuma. O ko gi norės? Kai dvasia graži, tai gražūs ir norai. Skaisti siela visada ieškos tobulumo. Tobulumo tokio, kurio nieks neįpirks. Veržimasis į savęs pažinimą ir palaiminančios šviesos skleidimą, štai ką spinduliuoja dvasingieji. Kiekvienas noras susieina ties tikslu, kad artimasis būtų saugus ir laimingas.
O, kad žmogiškosios būtybės būtų pavaldžios ir galima būtų joms suteikti išminties, kaip knygų veikėjams. Tokių bruožų, kurie tūkstančius verčia žavėtis. Neišblėstanti viltis Bitės Vilimaitės Panelėje, laukiančioje laiško, laukiančioje kiekvieną dieną. Begalinė drąsa Šekspyro sukurtame Romeo. Pražūtinga, bet iš kančių išvaduojanti. Švelniausioji meilė Salomėjos Nėries poezijoje. Lietuvai, mylimai, vienintelei. Bruožai, susiliejantys į stiprybę ir gimdantys grožį bręstančioje sieloje.
Net jei pergalė jau už kampo, jei jau apkabina per kaklą, siela vis draskoma demonų. Siekdama, žmogus, užbaigtumo, susiduri su juodžiausiom negandom. Stovi ties amžinu pasirinkimu tarp gėrio ir blogio. Dabar pasaulis spalvingas, gali suteikti visko. O jei tų gėrybių atsisakai, paskęsti nesupratime. Aplinkinių matomas kaip išgama, pasirenki tai, kas paprasčiau — ir dvasingumo durys užsiveria. Pasirinkęs dvasios džiungles, jose esi ir paliekamas. Vienatvė skaudina, vienatvė žeidžia.
Materiališkosios kovos yra aršios, bet ar gyvenimas nuo to gražėja? Turtą juk, kartą apturėjęs, akimirksniu gali prarasti, o prie dvasinio tobulumo prisiartinęs, niekada jau neatitolsi. Kas, kad važinėji tu "Lexusu", jeigu tavo artimieji kenčia? Kas, kad seifas didesnis už namą tavo, jeigu siela apmirusi? Tyrumas tik kasdienės laimės suteiks, jausmų už dolerius nenusipirksi. Tik tai, kas tikra, žydi ilgai ir gyvenimą geryn paveikia.
Ar gražus tu, žmogau? Ir ar žydės tavo siela, ilgai ir nemirštamai? Odė sielai visas nuošalias mintis turėtų pašalinti, ir pasiliks tada tik tai, kas iš vidaus šviečia. Tik tai, kas amžiams ir kas nemirtinga.
Sumaterialėjusios mūsų dienos, ir sunku jau jose išvysti dvasios blykstelėjimų. Sielos grožis nurašomas. Nemadinga, supraskite. Bet grakščioji siela švytės, narsioji širdis slapčia darbuosis, ir to grožio jokios negandos neapjuodins. Nes žmogiškasis turtas tik sielos grožy.
Nenorės kilnus žmogus naujausio "Lexuso" (šioje vietoje šiek tiek pamelavau — aš noriu Lexuso. Ir 99% jūsų irgi, spėju), nenorės ir garbės beribės, bet tuščios kaip tamsuma. O ko gi norės? Kai dvasia graži, tai gražūs ir norai. Skaisti siela visada ieškos tobulumo. Tobulumo tokio, kurio nieks neįpirks. Veržimasis į savęs pažinimą ir palaiminančios šviesos skleidimą, štai ką spinduliuoja dvasingieji. Kiekvienas noras susieina ties tikslu, kad artimasis būtų saugus ir laimingas.
O, kad žmogiškosios būtybės būtų pavaldžios ir galima būtų joms suteikti išminties, kaip knygų veikėjams. Tokių bruožų, kurie tūkstančius verčia žavėtis. Neišblėstanti viltis Bitės Vilimaitės Panelėje, laukiančioje laiško, laukiančioje kiekvieną dieną. Begalinė drąsa Šekspyro sukurtame Romeo. Pražūtinga, bet iš kančių išvaduojanti. Švelniausioji meilė Salomėjos Nėries poezijoje. Lietuvai, mylimai, vienintelei. Bruožai, susiliejantys į stiprybę ir gimdantys grožį bręstančioje sieloje.
Net jei pergalė jau už kampo, jei jau apkabina per kaklą, siela vis draskoma demonų. Siekdama, žmogus, užbaigtumo, susiduri su juodžiausiom negandom. Stovi ties amžinu pasirinkimu tarp gėrio ir blogio. Dabar pasaulis spalvingas, gali suteikti visko. O jei tų gėrybių atsisakai, paskęsti nesupratime. Aplinkinių matomas kaip išgama, pasirenki tai, kas paprasčiau — ir dvasingumo durys užsiveria. Pasirinkęs dvasios džiungles, jose esi ir paliekamas. Vienatvė skaudina, vienatvė žeidžia.
Materiališkosios kovos yra aršios, bet ar gyvenimas nuo to gražėja? Turtą juk, kartą apturėjęs, akimirksniu gali prarasti, o prie dvasinio tobulumo prisiartinęs, niekada jau neatitolsi. Kas, kad važinėji tu "Lexusu", jeigu tavo artimieji kenčia? Kas, kad seifas didesnis už namą tavo, jeigu siela apmirusi? Tyrumas tik kasdienės laimės suteiks, jausmų už dolerius nenusipirksi. Tik tai, kas tikra, žydi ilgai ir gyvenimą geryn paveikia.
Ar gražus tu, žmogau? Ir ar žydės tavo siela, ilgai ir nemirštamai? Odė sielai visas nuošalias mintis turėtų pašalinti, ir pasiliks tada tik tai, kas iš vidaus šviečia. Tik tai, kas amžiams ir kas nemirtinga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą