Ką gi, savaitė prasidėjo visai nenuostabiai; kaip visada tolimais papildomais ir ilgais bastymaisi tamsoje. Tik šį kartą baugioje Jašiūnų šalikelėje šildė (grubiai pasakyta, nes 40 minučių stovint vienoje vietoje TAIP negailestingai sningant, nežinau, kas galėtu sušildyti) mielasis draugas Elnias ir mintis, kad nuo antradienio namie pasilieku visiškai viena.
Namie vietoj išsiilgusios mamos su arbata ir kokiais skanėstais mane pasitiko kitas skanėstas — romas su kola (ak, skausmingas tas alkų likimas) ir, žinoma, graži muzika. Tūkstančiai gražios muzikos.
Labai tikėjausi, kad savaitė bus vienas chill outas, bet apsvarsčius visus mano darbus, susitikimus, ir tai, kad vėl teks keltis žvėriškai anksti (misija praktiškai neįmanoma, kai iki pusės nakties žiūri idiotišką santa-barbarą) ir kasdien tverti tuose durnių namuose, tokios mintys greit išsilakstė.
Na, bet viltis juk miršta paskutinė.
Gal Dievulis savaitgalį kuo gražiu apdovanos, ką gali žinoti?
A vsiotaki, što že delat jesli ty šampun?:D
AtsakytiPanaikinti