Sunkios mano dienos, ir nieko čia daugiau nepasakysi.
Akimirką kitą atrodo, kad paprasčiau būtų tiesiog atsigulti ir numirti. O vėliau aplanko minčių lavina, kad mano kišenėje (čia labiau perkeltine prasme) dar ne viskas, ką pradėjau ir galiausiai tai, kad po pusmečio viskas komplikuosis dar labiau. Taigi šitoje vietoje pirmoji mintis vėl begėdiškai beldžiasi namo.
Vos neištiko šokas, kai suvokiau, jog šiandien įsijungiau muziką tik patį vakarą, ir rytą jos irgi nebuvo. Tokia nemuzikali diena. Tokia bemuzikė. Taip ir norisi pagalvoti: "ne, tai ne aš".
O, kad taip ir būtų.
Daug ašarų, daug sūrio ir jokių šalčių. Gal išvaduotų mano sielą iš sąstingio. Ir žodžiai, kurių trūksta labiausiai pasaulyje. O gal, tai ir vėl, paprasčiausia fiziologija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą