Likimo ironija arba du-keturiolikti užskaityti

Prisimenu, kaip šių metų pradžioje svajojau, kad jie kuo greičiau pasibaigtų. Iš visos širdies jų nekenčiau ir nenorėjau. Kiekviename žingsnyje girdėjau „NE“, ir niekaip nemokėjau užpildyti tuštumos, kuri, iš tikrųjų, buvo niekas kita kaip eilinė klaida.

Feb 24 Dievas visada veda sunkesniais keliais, nes kiekvienas jų turi savo svarbią reikšmę. Tačiau šiemet tiems sunkiems keliams nėra pabaigos: sužeidė mano širdį, negavau trokštamo darbo, bute nuolat genda santechnika ir trinka elektra, atitolo žmonės, kuriais maniau galinti pasitikėti, net italų kalbos kursų negavau. Visada stengdavausi, bet dabar neina rasti atsakymų į klausimą „Kodėl?“, „Kam visa tai?“. Siaubingi išgyvenimai raižo mintis ir kūną. Du sunkiausi mėnesiai mano gyvenime.

Retsykiais gyvenime būna arba viskas arba nieko. Ta akimirka, kuomet užstatai viską, ką turi – ir jau tik sėkmės klausimas – ar fullhouse, ar  išeini tuščiomis. Bet krizės juk, jos juk amžinai nesitęsia. Ir praėjus laikui, lyginant tai, ką sakei, ką jautei, kaip jauteisi, pasidaro tiesiog sunku patikėti.

Su pavasariu, ir vasara, ir rudeniu, ir su žiema, reikalai nesiliovė ėję tik geryn. Sutaisėm visus kranus ir vamzdžius, namai tapo tikrai ta vieta, kur norisi grįžti, atsirado toks darbas, į kurį nesunku atsikelti šeštą ryto – tik šiaip, kad galėtumei pusvalandžiu anksčiau ateiti ir ilgiau pabūti. Atsirado tiek naujų žmonių. Kaip niekuomet. Bet ne praeivių, ne šiaip sau. Jie – tokie, kuriuos norisi pasilikti šalia. Kurie yra kur kas daugiau. Išsipildė dvejų metų svajonė numeris vienas – vasaros mokykla Norvegijoje – vienas nuostabiausių mėnesių mano gyvenime. Su nauda, kurios sveiku protu nė neitų išmatuoti, kaip neina išmatuoti visų tų gražių saulėtekių ir saulėlydžių, pamatytų ten.

Visko būta – tiek patyrimų, tiek jausmų, tiek asmeninių pasiekimų: sveikatos, sporto, romantikos, savanorystės, įsimintinų kelionių, net italų mokytis gavau. O dar, dar – svarbiausia – sugrįžo įkvėpimas. Nelauktai, netikėtai. Ir atnešė didžiulę idėją, kuri, viskam gražiai susidėliojus, reikštų mano didžiausią gyvenimo svajonę, norą, troškimą, siekį. Reikštų visą mane. Išsipildžiusią iki pirštų galiukų.

Gavau viską, ko tik galėjau trokšti. Ir dar su investicija į ateitį. Šie metai išmokė daug. Visų pirma, nevertinti pagal knygos viršelį. Bet svarbiausia, ką šių metų dėka išsinešiau, yra tai, kad nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai, jog tai ne tavo posūkis. Ir kad viskas, kam reikia įvykti, būtinai įvyksta – tada, kada labiausiai reikia.

Šie metai kaip „M&M‘s“ pakelis – visko daug, įvairaus ir spalvoto, ir velniškai skanaus. O riešutai šiaip, dar ir labai sveika. 

Ištrauka be konteksto

Bijodami kalbėti apie tai, ką jaučiame, pasmerkiame save išankstiniam pralaimėjimui. Pralaimėjimui net nepabandžius. Pasmerkiame save likti kryžkelėje su gerklėje įstrigusiais žodžiais, taip ir nepasirinkę jokio kelio. Kol vieną dieną tampa tiesiog per vėlu.

Per vėlu net šitam klausimui: „O kas, būtų jeigu...?“

Galiausiai, jie juk, sudegs

Žmonės pažįstami ne nelaimėje. Ne bėdoje. Ne nesėkmėje.

Užklupus sunkumams net artimiausias žmogus gali pritrūkti žodžių, gali nemokėti sureaguoti, net būdamas šalia. Lemtingą akimirką gali padėti to paties autobuso laukęs praeivis, atsitiktinai pro šalį ėjęs nepažįstamasis.

Žmonės parodo kas jie esą kaip tik džiaugsme. Kito džiaugsme.

Vienas mokės visa širdimi džiaugtis kito laimėjimais, gebės tikėti, kad tai pelnyta laimė, mokės palinkėti dar daugiau ir nuoširdžiai šypsotis.

Kitas tuo tarpu sudegs. Sudegs iš neapykantos ir pavydo. Ir apgaulingai pakeltuose lūpų kampučiuose slėps tylią piktdžiugą, kuri, juk, vis vien anksčiau ar vėliau pasimatys. Kuri anksčiau ar vėliau jį pražudys. Nes galiausiai,jis juk sudegs.

„Пчела жалит и сама того не зная, что умирает.“

Nepaprasti išgyvenimai ir random žmonės

Likimas, ko gero, turi geriausią humoro jausmą iš visų, ką kada nors pažinojau. Tikras pokštininkas.

Įmeta, tave, atrodo, į svajonę. Patalpina į aplinką, kurią įsivaizdavai tolimiausiose svajonėse. Bet, žinoma, neapsieina be niuansų ir „bet“.

Esi nuostabioje vietoje ir patiri nepaprastus dalykus. Jautiesi kaip aukščiausiu balu įvertintuose filmuose ar meistriškai „pafotošopintuose“ paveikslėliuose. Viskas yra. Viskas ranka pasiekiama. Tinkama vieta, tinkamas laikas. BET... Visa tai patiri su įdomiais, šauniais, maloniais, žaviais ir protingais, bet visiškai atsitiktiniais žmonėmis. Kopti į kalną turėtumei su žmogumi, kuriuo labiausiai gyvenime pasitiki, su kuo tikrai norėtumei apsikabinti stovint ten, ant kraštelio, kurio ranką norėtumei suspausti. Pasitikti saulėtekį turėtumei su žmogumi, kurio glėbys yra maloniausias, kuriam priklauso tavo jausmai. Tuo tarpu visas šias akimirkas tenka dalintis su tais, su kuriais bendrauji labai ribotą laiko tarpą. Su kuriais tikriausiai daugiau niekada nesusitiksi. Ir nesvarbu, kokie nuostabūs jie bebūtų.

Keistas dalykas tas gyvenimas. Niekada negali gauti 100 procentų. O galbūt, kažin, kaip tik šitai ir suteikia jam savotiško šarmo ir žavesio?..

Skirtingas akimirkas dalintis su skirtingais pasaulio žmonėmis...

Meilei niekada ne per vėlu

Kuo daugiau tenka būti už savo namų, valstybės, gimtosios šalies ribų, tuo didesnė yra nuostaba. Tuo ryškesnis darosi savo Gimtinės suvokimas. Ir visai ne ta prasme, apie kurią pirma galima būtų pagalvoti.

Kuo toliau nuo namų esi, tuo labiau imi juos branginti. Net nepaisant visų tų galimybių – kurios neretai užsienyje atsiveria daug plačiau, nepaisant didesnio stabilumo, tiek finansinio, tiek socialinio ar kokio nors kitokio – imi suvokti, kas tau yra Namai.

Su savo jau dabar turimais įgūdžiais ir kalbų žiniomis galėčiau gyventi bent poroje labai stabilių valstybių, kur nereikėtų nerimauti dėl išlaidų, kadangi plačios veiklos galimybės užtikrintų visavertį gyvenimą ir buitį, dėl kurios Lietuvoje ne visada galiu būti tikra. Tačiau.

Stebėdama nuostabią norvegišką gamtą ir galvodama apie viską, ką man gali duoti pasaulis, sugrįžtu į išeities tašką. Į tai, kas yra vadinama Namais. Galbūt žolė kitur tikrai yra žalesnė, tačiau yra kažkas nepaaiškinamo, galbūt tas lietuviškas kuklumas, verčiantis rinktis ne protu, o širdimi.

O širdis, ypač būnant toli, kužda viena – nėra geresnio jausmo negu pabusti savo lovoje, negu turėti galimybę apkabinti savo artimuosius, negu kas dieną praeiti pro iki skausmo pažįstamus pastatus, kalbėti savo gimtąja kalba ir galėti visur aplink save ją girdėti ir matyti. Nereikia net užsimerkti, kad matytum visą savo kambarį su jame išdėliotais daiktais, vaizdą pro savo langą, mamos šypseną ar Vingio parko takelius. Ten oras kvepia namais, ten batų kulniukai kitaip kaukši, ten lietaus barbenimas skamba kitaip.

Galbūt tam ir skirtos kelionės – kad atrastume save. Ta prasme, – kad suprastume, jog esame tinkamoje vietoje. Jog mūsų siela priklauso ne visam didžiuliam globaliam pasauliui, kaip tai dabar madinga sakyti, o tik vienai vienintelei vietai. Juk dalykai ima ryškėti tik žengus du žingsnius atgal – iš arti ne visada eina pamatyti tikrąją paveikslo esmę. Ir nebūtina garsiai šaukti apie savo patriotizmą, nes (visų pirma, kas per daug, tas jau kvepia nacionalizmu...) tikroji meilė yra ne paviršiuje, o ten, giliai širdyje, ir atrasti jai kartais prireikia daug laiko. Man prireikė kokių devyniolikos metų. Bet juk niekada ne vėlu.

Sportinis „pakoučinimas“

Pradėsiu nuo iliustracijos, – aktualiausias, visai šviežias įvykis.

Taip jau susiklosto, kad dažniausiai jau ryte žinau, jog „šiandien eisiu bėgioti“. Ir paprastai visą dieną labai laukiu tos akimirkos, kai pagaliau galėsiu išbėgti. Tik aš ir Vingis, tik aš ir minkšti žingsniai, tik aš ir besiilsinčios mintys.

Svarbiausia bėgant man – tinkamas oras. Kad nebūtų pernelyg tvanku ir karšta. Tačiau kai tenka sulėtinti dėl vėjo – irgi ne itin smagu. Šitoks siurprizas laukė ir šį kartą. Kas visai nekeista, vėjas užtraukė debesis, ėmė lašėti šlykščiais, pailgais lašais, kuriais vėjas smogė tiesiai į veidą. Atrodė, šiandienos trasa baigta, nors buvau ją vos įpusėjusi.

Skubėdama parko gilyn stebiu, kaip žmonės masiškai juda iš parko man priešinga kryptimi. Tačiau netrukus parkas sutankėja, jo šakos apgaubia ir apsaugo nuo sušlapimo.

Kažkurią akimirką manei, kad teks pakeisti maršrutą į trumpesnį ir pasileisti namo, tačiau staiga lašai paliauja būti šlykštus, o vėjas visai nusiramina. Imi mėgautis drėgnu oru ir paukščių čiulbesiu. Susigaudai, jog šis pavojus buvo tik menamas. Ir galiausiai sustoji, matydamas ant išmaniojo ekrano sveikinimą su nauju pasiekimu. Ir visos istorijos „cherry on top“ tampa palaimingas lietutis, atvėsinantis įkaitusius skruostus ir nepaprastai atgaivinantis.

Istorijos moralas toks, kad gyvenime yra daugybė aplinkybių, kurios, atrodytų, baisiai ne laiku ir ne vietoje. Tačiau tereikia pažvelgti į jas kitu kampu, ir jos tampa tuo palankiuoju vėju, prielaida naujiems tikslams pasiekti.

Svarbiausia tik – pagauti sunkiausią akimirką ir pralaukti ją. Visi juk žinom, kad tamsiausia valanda – prieš aušrą.

Stingdanti nejautra arba Rutina žudo

Gyvenimas nutrina mus.

Vieną dieną imi suvokti, kad esi visai nebe tas. Visai nebe toks.

Gyveni, patiri, tačiau viskas tarsi praplaukia pro tave. Nuolat skubi, žiūri į viską paviršutiniškai, o baisiausia - suvokti, kad imi numoti ranka į dalykus, kurie kadaise buvo esminiai.

Kaip suderinti sėkmingumą ir gyvenimo turinį, išsaugoti esybę kaip vertybę?

Gyvenimas apgaubia kažkokia siaubinga nejautra. Visa, kas trapu, jautru, gražu, tyra užgniaužiama kažkur giliai skrandyje ar kepenyse. Nuolatinis skubėjimas pavergia ir įkalina paviršutiniame daiktų pasaulyje. Infekuoja.

Ir, atrodo, niekada jau iš to neišsivaduosi. Nes kūrybingumas užmigo. Sutrupėjo. Tiesiog išsitrynė.

Ištrynė tikrąjį tave.

Azerbaidžano širdy

Kartais žvirbliu išskridęs žodis teatrodo tik tuščias deguonies eikvojimas, - nes mūsų pasaulyje jau sunku tikėti pažadais. Bet kai pažadas vieną dieną ima ir išsipildo, telieki stovėti sukrėstas iš netikėtumo ir neįstengi surasti argumentų, leidžiančių pasakyti šiai galimybei "NE". Tokiu būdu mane gyvenimas įvėlė į dar vieną nuostabų nuotykį, toli, labai toli - Azerbaidžano širdyje, Baku.

Baku yra iš tų miestų, kurie sužavi nuo pat pirmos akimirkos. Nuo pat penkiais ryto dvelkiančios ramybės iki visuotinio vakaro žybsėjimo ir mirgėjimo.

Kiekvienas pastatas vienas geresnis už kitą, grindinys toks išblizgintas, kad sunku atsispirti potraukiui numesti šalin avalynę ir prasieiti basomis.

Šis miestas sužavi kiekviena savo senamiesčio pastatų ar moderniausių dangoraižių plytele. Miestas, alsuojantis švara ir begaliniu rūpesčiu išore – pradedant skverais, baigiant vietiniais gyventojais.

Miestas, kuris alsuoja Europa, savo pakraščiuose talpindamas visą Rytų koloritą. Ir tik tuose pakraščiuose iš tikrųjų suvoki, kad čia Rytai, kad esi Azerbaidžane. Tos kalnų supamos pusplynės, šiukšlių pluoštai, naftos fabrikai ir niekada nesibaigiančios statybos.

Pro turistinio autobusiuko su visu garsu paleista vietine muzika langą viskas atrodo kažkaip svetimiau, autentiškiau.

Dangus čia toks, kad milžiniškas, žibančias žvaigždes, atrodo, ranka pasiektum. O mažas mūsų orlaivėlis tarytum įstrigęs visoj šitoj beribėj platumoj, virš skaistaus, persišviečiančio debesų patalo.

Tas jausmas, stovėti akmenynėj dykumoj, sklidinoj subtilaus gėlių dvelksmo ir beprotiškai palaimingai persmelkiančios ramybės. Neįmanoma pamiršti to tylaus vėjo šnypštimo, tų malonių jo glamonių palei plaukus ir kaklą. Tai viena nuostabiausių vietų, priminusių Kapadokiją Turkijoje viena vietų, kur iš susijaudinimo norisi verkti.

Nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai

Kartais atsigręžus į praeitį pasidaro juokinga. Dėl to, koks buvai kvailas. Kvailas nervindamasis dėl visų tų mažesnių ar didesnių nesėkmių, manydamas, kad tai yra NEsėkmės. Nors iš tikrųjų, kiekvienas nutikimas yra tik startas. Tik tramplinas tolimesniems įvykiams. Ko gero, kuo labiau atrodo, kad grimzti į juodą bedugnę, tuo į aukštesnį kalną kopi. Tiesiog tas kalnas meta tokį didžiulį šešėlį, kad apsigavęs imi galvoti, jog tai duobė. O tuo tarpu už to kalno viršūnės slypi dar begalė tokių  pačių. Ir ant kiekvienos po aukso medalį – už drąsą ir ištvermę.
Kai gyvenimas staiga be paaiškinimų išskiria su kažkokiu žmogumi, kuris, atrodo, išeiti tikrai neturėtų – tai nereiškia nieko kita, kad visa, ką galėjo, jis tau jau davė. Jeigu jis pasitraukė anksti, reiškia, duoti teturėjo mažai.

Jeigu gyvenimas  atmeta naujo darbo galimybę, reiškia, už viršūnės laukia dar geresnis. O pakeliui dar turi patirti begalę nuostabių dalykų ir išnaudoti turimą laiką savo, o ne kitų, naudai.
Jeigu susilaužai savo (pirmą kartą sugalvotus ir ant lapelio surašytus ir į smegenis įsikaltus) naujametinius pažadus, reiškia – dar ne laikas deginti tiltus. Nes jie gali nuvesti į tokius kraštus, į kuriuos, buvai tikras kaip uola, niekada net nesieksi patekti.

Nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai, jog tai ne tavo posūkis. Ir kuo daugiau tų ženklų, tuo tiesesnis kelias. Kuo daugiau ženklų, tuo daugiau kantrybės ir tuo turtingesnis neįkainojamos patirties ir žinojimo tampi. Žinojimo, kad šis kelias priklauso tau. Žinojimo, kad niekas nevyksta veltui.

Lietuvių yra per mažai

"Lietuviškai kurti, kalbėti, rašyti, leisti yra brangu". Vidmantas Valiušaitis

 Anglijoje tą patį kūrinį padarai vieną kartą ir jį priimti gali 50 milijonų žmonių, o Lietuvoje maksimalus potencialių vartotojų skaičius - 3 milijonai. Ir nieko čia nepadarysi.

Dėl to galiausiai imama kurti anglų kalba. Tik tokiu būdu mūsų potencialas ir darbas pateisinami.

Problema yra aiški ir, tiesą sakant, sunki išspręsti - mūsų yra tiesiog per mažai.

Angelų sargų pasiųstieji arba Žmonės dvasiai

Yra žmonės, kurie atsiranda gyvenime šiaip, - dėl jausmų, kelių nereikšmingų prisiminimų, poros gerai praleistų vakarų, trumpalaikio nuotykio. Su kuriais smagu, bet jiems išėjus nieko nelieka. Jų vieta lengvai užleidžiama kitiems.

O yra tokių, kurie nukrenta lyg lietus iš giedro dangaus, tačiau jų laikui pasibaigus supranti, kokį didelį vaidmenį tavo gyvenime jie atliko. Kiek daug leido suprasti - apie save ir kitus, pažinti - pradedant savimi ir užbaigiant neatrastomis šalimis. Ir nesvarbu, kiek laiko jums buvo pavesta. Nėra geresnės dovanos už emocinę, bet ne tokią, kuri yra susijusi su aukščiau minėtais nuotykiais. Kai žmogus atveria tau savo pasaulį, tuo pačiu atverdamas begalinę visatą - tai yra kažkas kita. Tokie žmonės yra pasiųsti angelų sargų, vienareikšmiškai. Jie yra dvasiai.

Net jei "kažkurią akimirką tenka susitaikyti su tuo, jog kai kurie žmonės gali likti tik tavo širdyje, bet ne gyvenime." Tačiau niekas neužims jų vietos net jiems išėjus. Ir tai yra pažinimas. Tai yra slėpiningas gyvenimo tikslas, - sutikti tokius žmones.

Po pasimatymo su Parulskiu

Susidūrus su knygomis (privalomoji literatūra nesiskaito) kažkaip visada užplaukia. Ypač jeigu tos knygos - Parulskio. Ypač jeigu tą apdainuotą ir išskaitytą Parulskį pamatai gyvai.

Ir iš karto viduje kažkas tarsi atsilaisvina - supranti, jog turite net du bendrus dalykus. Parulskis irgi nemoka kirčiuoti ir jam irgi yra krizė.

Per susitikimą su skaitytojais dėl minėtosios krizės abejoti neteko. Sėdi vargšas, pasakoja, ką vakar sapnavo ir panašius niekus, - skaitytojams šokas. O tu supranti - kartais, kai žinai, kad iš tavęs labai daug tikisi, norisi imti ir kokį nors tokį, atsiprašant, šūdą sumalti. Kad nebūtų daugiau naivių vilčių ir įsivaizdavimų, kad kažkas kažkodėl jas turi pateisinti. Nes kai visą gyvenimą tik tą ir darai, kad teisini ir kopi iš vienos viršūnės į kitą, vėliau to ima ir tiesiog nepastebi. Nepastebi, kad tau gal, tarkim, irgi reikia minutės pertraukėlės. Bent atsipūsti.

O čia dar ir arklio metai ateina. Su visom savo užuominom į "arsim, dirbsim, nenustosim". Nors ligi šiol ir taip jau kaip ir žinojai, ką reiškia sunkiai dirbti. O tada prasideda: kažkokie nesusipratimai, amžinas balaganas galvoje ir namuose, didelis krūvis ir dar visokie idijotai su savo nukrypimais nuo normos. Nu negalima juk taip, negalima.

O šiaip, tai įsivaizduokit, kaip turėtų būti nuobodu - kaskart vaidinti super žvaigždę didvyrį, pasakoti visokius niekalus ir skaityti ištraukas iš knygos, kurią visi atėję jau ir taip nusipirko ir ketina kada nors skaityti. O dar ir tie visokie vedėjai iš abiejų šonų apsupę, su savo kvailais klausimais ir visokiais ten provokuojančiais juokeliais. Baisiai jau statiška. O rašytojas, jis juk, kūrybos žmogus. Ima ir išvaro visus vedėjus, ir sėdi vienas pats, ir pliurpia nesąmones. Bet tą akimirką supranti, kad tai yra tūkstantį kartų geriau už tuos performansus - "aš rašytojas, super mandras ir patyręs, o jūs sėdėkit ir nė cyptelt nedrįskit, o klausimus aš jums irgi padiktuosiu".

Jis toks pat. Keikiasi, liūdi, susidaro pirmą įspūdį, tamposi po visokius varginančius renginius ir bendrauja su varginančiais žmonėmis. Kenčia krizę va.

Labiausiai liūdinantis dalykas, - kad dažniausiai skaitytojai į knygą žiūri kažkaip ne taip kaip reikėtų. Pernelyg paviršutiniškai. Kažkas iš serijos: tai rašytojo darbas, įkvėpimas, jo slaptos mintys, jo patirtis, žodžiu, visa, kas nuostabu ir pakylėja/pamoko/etc. Nors iš tikrųjų, visi tie žodžiai gali būti tiesiog kančia. Tai yra ligos simptomai. Ligos, kuria serga visi rašytojai - o vadinasi ji "mąstymas" arba tiesiog "mintys". Tai yra iškrova, mąstymo atmatos, pašalinamos perdirbtos medžiagos. Kratinys. Ir ką daryt, jeigu tos mintys tampa, pavyzdžiui, prastai parduodamos? Ir nuo ko priklauso ta sėkmė? Tada turbūt belieka iš baltų spausdintinių puslapių persikelti į kokį nors blogą marazmatišku pavadinimu ir tęsti savo tiradas ten.

Ką aš ką tik sėkmingai padariau.

Amen.

10 įspūdžių apie Paryžių

 

Jaukuma. Vos atvažiavus į miestą, klaidžiojant aplinkinių jo rajonų keliukais susidarė labai jaukaus miesto vaizdas. Kadangi pirmiems įspūdžiams tai būdinga, - bijojau, kad išsisklaidys kaip lengvas rūkas, tačiau neišsisklaidė. Paryžius yra labai "koncentruotas" miestas, pastatai sustatyti arti ir jeigu pažiūrėtume iš labai aukštai - jis atrodo pakankamai simetriškas. Malonius jausmus sukelia ir graži, tvarkinga aplinka ir - ypatingai - pakankamai siauros gatvės.

Jeigu reikėtų apibūdinti Paryžių keturiais žodžiais, pagal mane tai skambėtų taip: "Tiltų ir mopedų miestas". Paryžių kerta Senos upė (Seine), per kurią nutiesta virš 30-ies tiltų. Pagal mane, tai yra daug. O dėl mopedų, tai jų pilna visur. Ir šiaip jau, manyčiau, labai geras sprendimas.

Labai nustebino automobilių parduotuvės pačiame miesto centre, pvz., Eliziejaus laukuose. Pas mus jos kažkaip labiau pakraščiuose išsimėčiusios, todėl buvo keista. Be to, jų ne dvi ir ne keletas, o pakankamai daug. Ir dar begalė motociklų parduotuvių.

Apskritai, pas prancūzus su transportu viskas yra gerai. Skirtingai negu pas mus, labai tvarkinga taksi sistema - niekas nieko neapgauna. Ir patys taksai tokie classy - pavyzdžiui, naujutėlaičiai Volkswagenai arba BMW. Žinoma, su tokiu nuostabiuoju BMW pavažiavus 7 kilometrus darbo dieną ir ne spūsčių metu teko pakloti 25 eurus, bet, ką gi, Paryžius visgi brangus miestas.

Benamiai. Jų Paryžiuj stebinančiai nemažai, net girtų, miegančių metro ant suolelio. O šiaip, teko matyti nemažai tiesiog gatvėje ant čiužinių miegančių net visa šeima, su vaikais. Kraupokas vaizdas. Keista, kad to nedrausmina policija.

Nemaloni staigmenėlė atvykus į Paryžių - ryšio sutrikimai. Dažniausiai prieš kelionę užsisakai paprasčiausią nemokamą tarptinklinio ryšio paslaugą ir gali laisvai kalbėtis ir susirašinėti (veikė net Turkijoje), bet prancūzai turi kažkokių savų mandrumų. Juokingiausia tai, kad galėjau priimti skambučius ir žinutes, bet pati paskambinti, parašyti ar net prisijungti prie wi-fi negalėjau. Nežinau, gal visa tai galima sutvarkyti pakeitus kažkokius nustatymus telefone, bet.

Kaip Anglijoje nieko nuostabaus gatvėje girdėti lietuvių kalbą, taip Paryžiuj - daugybė rusų. Na, ir baltarusių. Apskritai, toks įspūdis, kad skridom iš Baltarusijos - pilnas lėktuvas baltarusiškų turistų, kuriems iš Vilniaus yra keliauti tiesiog pigiau.

Kažkodėl maniau, jog prancūzai yra kiek arogantiški ir nedraugiški žmonės. Gal dėl visų tų įspėjimų, kad pastarieji nemėgsta turistų ir tų, kas nekalba prancūziškai. Bet kiek mums teko susidurti, visi maloniai padeda, kalba angliškai ir netyčia pastūmę atsiprašinėja.

Palyginti su kitais miestais, Paryžius labai gerai pritaikytas turistams - visur užrašai, nuorodos ir visokia kitokia informacija anglų kalba (išskyrus supermarketą - norėjau nusipirkti cikorijų, bet visos etiketės buvo tik prancūzų kalba). Nors, žinoma, mano įsitikinimo, kad Vilnius yra "viskas-turistams" miestas, nenugalės niekas. Visur yra angliškų nuorodų, diduma maisto etikečių "daugiakalbės", kavinių ir restoranų menių minimum dviem kalbomis.

Paryžius yra ne tik koncentruotas, bet ir mažas miestas. Prieš skrendant palyginau vikipedinę informaciją, kur rašoma, kad Paryžiaus plotas - vos virš 100 kv. km., tuo tarpu Vilniaus - 400 kv. km. Mano reakcija buvo "wtf", ir nežinau, kiek tiesos yra tuose skaičiuose, bet Paryžius vis vien yra mažas. Valandą laiko važiuojant iš centro pas juos jau atsiduri priemiestyje, o pas mus juk viešuoju transportu apie valandą laiko iki centro keliauti reikia, pvz., iš Fabijoniškių or something. Ir šiaip, pas juos nėra "plyšių" tarp miesto ir tolimesnių gyvenviečių, važiuojant yra tarsi ištisas miestas, tik vis mažėjantis ir retėjantis.

Turistams ši situacija yra itin palanki, nes lankytini objektai netoli vienas kito ir per dvi dienas galima apžiūrėti tikrai labai daug (pavyzdžiui Londone ne ką daugiau spėjau apžiūrėti per 5 dienas).

Visa tiesa apie pirmadienius arba Kada liausimės tingėję gyventi

Ko gero, neretas mūsų iš už kiekvieno kampo girdime, kaip visiems (įskaitant save) norisi, kad greičiau ateitų savaitgalis ir kaip užknisa pirmadieniai. Man ši epidemija, tiesą pasakius, niekada nebuvo suprantama, nes visų pirma, labai mėgtu visus rytus ir dievinu tą jausmą, kai tik atmerkus akis prisimeni, kiek įdomaus šiandien tavęs laukia. Visų antra, pirmadieniai man yra tarsi patrigubintas visų tų rytinių džiaugsmelių variantas. Kaip naujas iššūkis, nauja perspektyva. Pirmadienis - kaip nauja galimybė, dar vienos durys į nežinomybės ir žavesio kupiną ateitį, dar vienas išbandymas - argi tai ne malonumas? Jau kažkada esu užsiminusi šia tema: Jeigu jūs nemėgstate pirmadienio, reiškia, laikas keisti jūsų gyvenimą. Jeigu jūs nemėgstate eiti ten ir daryti tai, ką darote, tai rimta.

O iš tikrųjų, tai esmė visai ne savaitės dienos pavadinime ar kažką. Visa tai jūs puikiausiai žinot ir patys. Dabar prie reikalo. Siekiant įsitikinti, kad situacija ne tokia, kaip ji atrodo, sukūriau trumpą, netobulą apklausą, kuri mane labai nudžiugino. Nes:

1. Pirmadienių neapkentėjais save laiko tik 46 % visų respondentų, 27% buvo šiuo klausimu abejingi ir šios dienos "priešų" buvo tik 26%.

2. Pirmadienį sunkia diena NElaiko net 57 % apklaustųjų.

3. Net keturių žmonių mėgstamiausia diena buvo būtent pirmadienis.

4. Atskirą nominaciją duočiau žmogui, vienu sakiniu parašiusiam viską, ką noriu jums pasakyti šiuo įrašu: "Pirmadieniai ne tokie jau ir blogi, kai geriau pagalvoji. Pirmadienio galima nekęsti dėl kelių priežasčių: a) jei sekmadienį vėlai nuėjai gulti ir pirmadienį pradedi miegojęs vos dvi valandas; b) jei savaitgalį šėlai ir pirmadienio rytą vis dar troškina; c) jei nekenti veiklos, kuria užsiimi ir grįžti jos atlikti yra savanoriška kankynė dėl menko atlygio (tokiu atveju reikia ne išbraukti pirmadienius iš kalendoriaus, o keisti veiklą)."

Tačiau savaitgalis, savaime suprantama, buvo mėgstamiausių dienų top'e. Ir liūdna buvo skaityti atsakymus, kad po savaitgalio sunku atsigauti (ką ten tokio reikia daryti, kad reikėtų "atsigavinėti"?...), kad nesinori užsiimti laukiančiais darbais, arba tenka eiti į pragarą. Dar smagiau buvo su pirmadienio šūkiais - labiausiai patiko "Prasideda darbo savaitė, vėl galima laukti savaitgalio"; "Pabudau, pažiūrėjau ir užmigau", "Carpe Diem" (pažymėtas kaip kiekvienos dienos šūkis - hm, originalu. Tik ar motyvuoja, nežinau); "Trukt už vadžių, vėl iš pradžių" ir kiti, veikiantys kaip puikiausias motyvatorius, besisiejantys su naujomis galimybėmis and so on.

Taigi, širdingai dėkui visiems sugaišusiems tas kelias minutes ir atmerkusias man akis. Tačiau litaniją dėl pirmadienių neapykantos buvau paruošusi jau anksčiau, ir vis vien noriu ją paskirti. Šiaip jau naudinga bus net tiems, kas neturi motyvacijos problemų.

Visa ta neapykanta pirmadieniams, žinoma, yra tik metafora, o ši istorija savaime yra liūdna štai kodėl:

Susidaro įspūdis, jog visi mes - tinginiai. Niekas nenori dirbti, niekas nenori mokytis, niekas nenori gyventi. Ar tikrai gimėme tam, kad viskas nukristų iš dangaus? Kam tada apskritai čia esame? Koks malonumas vartoti, kai nei tam vartojimui, nei viskam, kas vyksta prieš ir po jo, nesuteikiama prasmė?

Kažkas labai teisingai atvirame apklausos klausime parašė (perfrazuota): kalti ne pirmadieniai, kaltas mūsų požiūris į gyvenimą. Kai kas rytą keliesi tik tam, kad eitum į nemėgstamą vietą, užsiimtum nemėgstama veikla, susitiktum su tau nemaloniais žmonėmis - gal visai nesvarbu, kurią savaitės dieną tai darai? Gal tikslingiau būtų iškelti klausimą KAM visa tai darai?

Dažnai gyvename ateitimi, besivadovaujant išmintim, kuriai būdinga užsitęsti iki begalybės: "užsidirbsiu, o tada gyvensiu, kaip panorėjęs. Dabar galima ir pakentėti." Problema tame, kad žmogui niekada negana ir ši idilė galų gale priveda prie nusivylimo savimi, aplinkiniais, gyvenimu apskritai.

O kas, jeigu kartą prisėstume ir apsvarstytume viską iš anksto? Pasvėrus savo poreikius ir galimybes, šansai mėgautis gyvenimu DABAR ir visada būtų kur kas didesni. Kitaip visa tai - užburtas ratas, pasaka be galo arba tiesiog beprasmė egzistencija, kuriai, beje, pasmerkiame save PATYS. Turbūt visi žinome tą "Čia ne mes tokie, čia gyvenimas". Ne. Tai ne gyvenimas blogas, tai TU netinkamai pasirenki, tai TAVO neveiksmingi sprendimai ir neištaisytos klaidos. Problema - ne nenaudėlis gyvenimas ar kažkokia savaitės diena. Problema yra klaidingas suvokimas, nenoras pakrutinti subinę dėl savo paties labo, tinginystė, noras suversti kaltę kitiems, pasiteisinti netinkamomis aplinkybėmis, susitaikymas su tuo, ką turi, nors gali turėti daug geriau. Priežastys yra mumyse. Gimėme būti kalviais, o ne skysta, amžinai nuo atsakomybės išsisukinėjančia ir besiteisinančia geležimi.

Visai nekvailas tas Paulo Coelho buvo rašydamas: "Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą."

Tai ar iš tikrųjų pirmadienių nemėgsti?

Pasaka apie vargšą žmogelį

Kartą gyveno žmogelis. Jis buvo draugiškas, bet uždaras. Mat užvis pasaulyje bijojo būti įskaudintas. Jam atrodė, kad abipusiai jausmai yra kažkas antgamtiško ir tiesiog neįmanomo. Jis sutiko daug malonių žmonių, bet vis nepasiryždavo niekam atverti savo širdies. Gyveno jis taip metų metus ir jam tai netrukdė. Bet žmonės stebėjosi jo uždarumu, patarė jam bent pabandyti, kad žinotų, ką reiškia būti arti. Tad vieną dieną žmogelis nusprendė viską pakeisti. Tačiau tokios permainos nėra paprastos. Sutikęs naują žmogų jis vis spyriojosi kaustomas abejonių, bet pajautęs artumą žadančią šilumą palaipsniui atlapojo ir savo širdelę. Atrodė, visai kitomis spalvomis pasaulis nušvito. Kol vieną dieną pasaka nepasibaigė, o ją gaubusi šiluma išsisklaidė taip greitai ir netikėtai, kad žmogeliui teliko spėlioti kaip ir kodėl.

Taip vargšas suprato, kad nevertėjo klausytis žmonių ir būtų save apsaugojęs. O dabar jis prarado dvigubai. Nuskriaustas žmogelis užsisklendė dar labiau, o ant širdies pasikabino dvi didžiules plieno spynas, kad patikimai saugotų.

Tačiau niekas jam neatsakė, kodėl anas leido sau, suteikęs viltį, pabėgti nė žodžio netaręs.

Neatsakingumas prieš kitų jausmus yra kaip nusikaltimas be įkalčių. Kaip kruvinas peilis be piršto antspaudų. Kaip didelė nuodėmė, kuri budelio akimis žudo nekaltą.