-

Между мной и тобой, между нашими жизнями, между небом и землей, на наших лицах, безнадежные странники, неведомые чувства, кем-то оставлены, лежат уютно, парят под облаками, на несчастных бросаются, может быть сегодня чья-то жизнь исправится.

Tuoj eisiu maudytis

Tuoj eisiu maudytis. Ir vėl viskas išsisklaidys. Liksiu akis į akį su netobulu, nuogu savo kūnu. Ir vėl pergalvosiu visą dieną su visom smulkmenom. Prisiminsiu visus sapnus ir erotines fantazijas. Kurių nėra su kuo realizuoti. Kurias atidedu ant tolimos lentynos. Kaip ir visas kitas. Kurias pasilieku netolimam rytojui. Viską. Viską pasiliksiu rytojui. Atsipalaiduosiu ir nusiraminsiu. Paapgailestausiu, kad Jo vis dar nėra. Ir tie du mano bandymai nuėjo veltui. Dar sykį mintyse su juo pasimylėsiu ir kaip visad, iš naujo pastebėsiu, kokios įdegusios mano kojos. Vėl nuspręsiu, kad reik į soliariumą ir į Akropolį. Penkis kartus suvaidinsiu mintyse norimą sceną ir antrą kartą išbandysiu skendimo pojūtį. Tai štai koks jis, mirties kvapas. Niekada nesiskandinsiu. Nušokimas nuo stogo vis dar lieka susitikimo su mirtim būdų tope.
Pravėrus vonios duris, visa tai liks pasąmonėje. Kažkur giliai, nesugrįžtamai pamiršta iki kito sekmadienio.
O šiąnakt aš pasakysiu pasauliui labanakt.

Фанатка

Если уходишь — оглянись
Где-то в толпе я жду твоих глаз
Эти глупые вздохи
У телевизора каждый раз
Ты где-то на сцене
Я тут у экрана
Так глупо так странно
Все глупо все странно.

О, фавориты любви и моркови
Куда я не гляну
Там ты мой желанный
С ума все схожу я
И скоро сойду
Если тебя ненайду я.

По телевизору опять показуют
Автограф даешь какой-то глупышке
Еще одна жертва
Подруга судьбы моей
С ума я схожу
Немогу умираю
Влюбилась в звезду
Теперь на краю я.

Ну чтожь, буду плакать
Может поможет
Сердце устанет
Страдать перестанет
О, фавориты
Как вы убийственны
Как можно влюбится во что-то нежизненное.

Jeigu galėčiau būti spalis

Vakar pradėjo snigti.
Ir šiandien. Ir šiandien snigo. Tyliais žingsniai, ko gero, ateina žiema.
Ir jau visai nenoriu būti spalis. TOKS spalis. Nenoriu būti sniegas. Noriu būti tylus rudeninis vėjas, pakvimpantis šlapiais lapais, šiltas rudens lietus, sudrėkinantis praeivių galvas, krentantys spalvoti lapai, kuriuos kažkas surenka į puokštę ir nusineša į namus. Noriu būti ruduo. Noriu justi plaukų kedenimą ir tylų liūdesį, kad vėl ateinu.
Kelti prisiminimų ir tą tyrą ramumą, kurios visada ieškojau.
Jeigu galėčiau būti spalis.

Dienos mintis

Mes kylame it lakūnai į laisvės dangų. Kartais pristingstame deguonies. Krentame. Ir vėl save atrandame smėlėtame savo egzistencijos dugne. Suaugusiojo luobas suaižėja. Ir tuomet išnyra manyje gyvenantis vaikas. Baimingas vaikas, prakilnus vaikas. Mažasis princas. Mažoji princesė. Jei pakanka drąsos, kalbuosi su juo. Ir tuomet pasiekiu save patį.

Mathias Jung "Mažasis princas mumyse"

Kai lyja

Tie upeliai nuplauna visus skausmus, o kiekvienas lašas supanašėja į visas tavo mažas svajones. Džiaugsmus.
O man kažkaip gera. Kai lyja. Atitraukiu užuolaidas. Tada kambary tampa daug šviesiau. O barbenimas tik paįvairina mūsų jau puskurčių — nuo tos visos kvailos muzikos — girdimus garsus. Ir tada gera. Tokia keista tyla. Nuo lašų.
O po jo, po lietaus, gali pamatyti vaivorykštę. Ir tada tyliai, sau, nusišypsai. Ir paukščius girdėti. Jei tai pavasaris. Ar vasara.
Ir tada gera.

Prostitutė

Viskas labai nepaprasta.



Gerai neprisimenu nei savo vaikystės, nei paauglystės. Išliko tik keletas ryškesnių epizodų. Keista, dauguma jų ne iš maloniausių. Mano istorija nepaprasta. Ar gal man tik taip atrodo. Nors, merginos irgi taip sakydavo. Kad viskas kažkaip keistai, ne taip kaip pas jas visas. Nors kiekvienos mūsų istorija vis kitokia, kažkuom keista. Unikali, taip sakant.Visad nekenčiau savo šeimos. Šeimos. Jeigu tą ryškiausią asocialumo pavyzdį galima taip pavadinti.Iki šių dienų nežinau, kas mano tikrasis tėvas ir kur jis beesąs, jei gyvas. Kažin. Mama sakėsi pradėjusi gerti, kai jis mus paliko. Nors tada jinai dar negėrė. Jei palyginti su tuom, kuo virto jos gyvenimas ir ji pati po sugyventinio atsiradimo. Neįsivaizduoju, kur jinai jį iškasė. Kai jis galiausiai pasikratė nuo savo gyvenimo būdo, maniau, motiną dar galima grąžint į normalų gyvenimą. Kurgi. Žodžiu, viskas ėjo tik blogyn. Draugių niekad neturėjau. Mūsų provincialiam miestely visi žinojo apie mano šeimyninę padėtį. Išvis nekenčiau viso savo gyvenimo. Mane išgelbėjo tik noras pasiekti visko, ko man reikėjo. Kad įrodyčiau visiems.
Būdama veik septyniolikos, visai dar sapliva, ne juokais įsimylėjau. Dabar suprantu, kad taip iš tiesų ir buvo. Su tuom mulkiu valkiojaus veik pusę metų. Buvau akla. Rodos, jis man davė viską. O kiek man tereikėjo.,, Šilumos ir supratimo. Vien tik nuo to tirpau kai sviestas orkaitėj.Labai juo tikėjau ir pasitikėjau, o jis buvo aukštosios klasės aktorius. Nors, jis pasisakė, kad nebuvau jau tokia kvaiša. Gana protinga ir įdomi pana. Svarbiausia, kad visai nesugadinta. Maniau, kad duosi greičiau. O tu visgi ne motutės pėdsakais seki. Gal iš tavęs kas ir gausis.Tipinė situacija. Turbūt 50 debilų iš 100 lažinasi su savo draugais, kad suvilios kurią, ar dar kurių galų. Bet tai buvo didžiausias smūgis mano gyvenime.Bet tame visame įžvelgiu ir kažką gerą. Juk tik jis ir visas tas šūdas pastūmėjo mane prie naujo gyvenimo.
Iškart po kelių dienų viską mečiau ir išvažiavau. Buvau paskutinėj klasėj. Susitariau iki egzaminų mokytis neakivaizdiniu būdu. Kažkaip ten juos išlaikiau. Aišku, mokytojai irgi padėjo. Visai nėra jie tokie debilai pusgalviai, kaip atrodo visiem besimokantiems.
Nežinojau, ką veiksiu mieste, praktiškai be pinigų. Nieko nebeturėjau. Jokių giminių nenorėjau akyse matyti, ir išvis.Sutikau tokią merginą. Ji man ir padėjo. Žodžiu, viską jai papasakojau. Ji suprato. Kurgi. Pačios gyvenimėlis ne ką saldesnis. Pirmuosius mėnesius buvo sunku. Žiauriai sunku. Bet visgi buvau soti, turėjau stogą virš galvos, visada turėjau savo pinigų.Gyvenimas žiaurus. Bet žmonės dar labiau. Ir taip man kažkodėl visąlaik sekės. Laimės kūdikis — panos sakydavo. Kurgi. Tik imk ir nudvėsk iš tokios didžios laimės.Žiauru buvo matyt, kaip panos nekenčia viso to, kaip nori normalaus gyvenimo, bet ištrūkti iš ten negali. Kam sekės daugiau, kam mažiau. Būdavo visaip. Vieną buvo sumušęs klientas, kažkoks totalus debilas. Kitą, kuri sakėsi išeinanti iš to verslo, pražudė suteneris. Dvėsė nuo narkotikų. Dar kitos pataikė už grotų.Būdavo visaip.Aš visąlaik buvau nuošaly. Tik taip likdavau nepastebėta ir niekad nuo nieko negavau i marmūzę. Po trijų metų įgijau elitinės statusą. Kvaila, ane. Kurgi. Bet per savaitę uždirbdavau tokius pinigus, kokių joks žurnalistas, psichologas, ar dar koks, neblogai uždirbantis žmogus neužsidirba per mėnesį.
Atrodžiau visad išties gerai. Ir gyvenau gerai. Tada jau jaučiaus ne prastesnė už visus tuos pinigingus vyrus, su kuriais dirbau. Panos man net pavydėdavo. Keista. Taip.
Graudus tas gyvenimėlis.
Kartais jaučiaus tikra kekše. Niekuo. NIEKUO. Bet tai buvo geriau už viską, ko galėčiau pasiekti pati. Kitame, normaliame. Gyvenime.Net keista, bet kartais būdavo net smagu. Dažnas vyrų sakydavo, kad tikrai nesu panaši į kekšę. Kai kurie jų net žinojo visą mano gyvenimo istoriją.
Kviesdavo į korporatyvus, net tiesiog atostogų kartu praleisti. Daugelis tų turtingų vyrukų neturėjo net kam išleisti tų savo milijonų. Buvo vieniši ir nesuprasti. Ir pasakyk tu, kad gyvenimas sąžiningas. Kraupu. Turbūt šešiasdešimtis jų siūlė tuoktis. Aišku, galėjau. Tarp jų buvo gerų, paprastų vyrų, su kuriais jausčiausi pasaulio karaliene, bet nenorėjau. Nenorėjau. Visgi tikėjau meile. Net kvaila.
Kartais klientai kviesdavo tiesiog pasikalbėti, praleisti kartu vakarą, pagaminti vakarienės, sutvarkyti namų. Galėjau pasiųst juos visus su savo tokiais pasiūlymai, bet man tai buvo proga ištrūkti iš to narvo. Be priežiūros mūsų niekur neišleisdavo. O už tą visą vis vien gaudavau gerų pinigų. Tiesą sakant, keli klientai, kurie žinojo apie mane viską, buvo atidarę man sąskaitą. Ir kas kurį laiką pervesdavo man pinigus. Arbatpinigius. Ar šiaip sau, tiesiog. Juk daugiau nei galima pinigų turėt negalėjau, suteneriai atimdavo kiekvieną lišnį centą.
Turėjau draugų. Kvaila. Bet tiesa. Kai būdavo šudinai, tiesiog skambindavau kuriam klientų, jie mokėjo praskaidrint nuotaiką. Turėjau savo gyvenimą. Gerą. Normalų.
Kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad esu ne prostitutė, o dama. Tokia tiesiog draugė, ar kaip čia. Tep tep. Kraupu. Net juokinga, bet vis rečiau atlikdavau savo darbą. Ta prasme, kad klientai skambindavo įvairiais tikslais, bet vis mažiau, sekso reikalais. Nesąmonė. Wahahaha.
Sykį, visai netikėtai. Naujas kažkoks. Iškart net neatpažinau. Mano Mielasis Pirmoji Meilė.Kiek kartų įsivaizdavau mūsų susitikimą. Tik, aišku, ne tokioje aplinkoje. Kaskart, kokiam vakarėly, išėjime, taip nuoširdžiai troškau jį sutikti. Kad pamatytų, kad nepražuvau. Pagalvotų, kad susinešiau su kokiu seniu dėl pinigų. Bet aš parodyčiau truputį meilės. Klientas iškart viską suprastų. Net keista, kokių būna vyrų. Ne vyras, o sielos draugė kažkokia. Ir ko tos žmonos iš jų nori? Vyras su prostitute jaučias geriau nei su žmona. Vesila.
Išmylėjau jį kaip reikiant. O jis ir nepažino. Išties, iš skurdžios, vargšės mergaitės virtau tikru elitu. Norėjau, kad jis mane atpažintų. Taip šaižiai jo paklausiau vardu, ar jam patiko, kad jis vos nenuvirto. Neįvažiavo, iš kur vardą žinau. Tada prisistačiau. Kuurgi.
—O tu labai pasikeitei. Kaip matau, tau čia patinka. Profesionaliai dirbi, meilute.
Asilas. Koksai gi jis asilas. Koks buvo, šūdas, toks ir liko. O dar, sakė, žmoną ir vaikų turi. Kaip gi sugadino kažkam gyvenimą. Odiev oodiev.

Bet sykį ir man pasisekė. Atsirado toksai vyrukas. Kvaila. Pamačius jį vos nenuvirtau. Jis pasirinko būtent mane. Jokios kitos nenorėjo. JOKIOS.
Įsimylėjau jį. Nežinau. Toks galantiškas, jautrus, vos neapsiverkė, kai pradėjom atviraut. Jam nereikėjo sekso. Jis tik norėsiąs pasikalbėt. Suprantu. Man tai ne pirmas, ir ne paskutinis ( taip tik maniau, nes iš tiesų paskutinis buvo jau labai arti ) kartas.Nežinau kurių galų. Jis irgi įsimylėjo. Atsisakydavau dirbt su klientais, kurie nieko nežino. O nuolatiniams viską papasakojau. Ir net tai, kad greit manęs čia jau nebebus. Kaip tiksliai tada pataikiau sakydama, kad gal pagaliau man nusišypsojo laimė. Gaila buvo tik jų, tų vargšų vienišų turtuolių, bet pasiūliau jiems X. Kuri mane ir atvedė į šiuos namus. Jinai žinojo, ką aš veikiu su klientais. Tataigi. Žadėjau skambint. Bet kvaila. Kvaila, kad jie patikėjo. Visgi mokėjau meluot. Bet tiksliai žinojau, kad X viską sutvarkys. Jis padarė man naujus dokumentus, bilietai, visa kita.Pabėgom. Tolyn nuo viso to pasaulio. Nuo tų prisiminimų, nuo visko.Kartais dar prisimenu, ir susiskambinu su X, kuri, kaip ir maniau, susinešė su vienu manųjų draugų. Ir viskas jiems dabar gerai. Kaip ir man. Mums. Gyvenu Saulės Mieste. Jaučiuosi puikiai. Turiu vaikų.
Nemėgstu laimingų pabaigų, bet šitai visada dar suspėsi. Bet aš nebenoriu. Nenoriu nieko keist. Esu laiminga.Viskam savo laikas. Ir vieta.
Tik po skaudžios netekties, nelaimės, ar dar kurių galų mūsų gyvenimas įgyja naują pagreitį.Surandam tik netekę.
Gyvenimas gražus.

P.S. Vat taip, ieškodamas prostitutės susirandi Draugę, argi ne netikėtas Gyvenimo vingis.

Galingosios Reklamos Pasaulis

Jeigu išmesti iš trunkančios standartiškai — valandą, laidos, reklamą, ji trūktų maždaug 30, maximaliai - 40 minučių. Kas dešimtą minutę mums grūdina ilgai lauktąją, kuri trunka mažiausiai 5 minutes ir kurią pasitinkame tikrai ne džiaugsmą reiškiančiom grimasomis. Jos dėka atrandam dar keliasdešimtkart po septynis pasaulio stebuklus. Ir baisiausia, kad ja patikime. Paprastai, naiviai, lietuviškai patikime.

Štai jums 10 Mūsų Galingosios Reklamos pavyzdžių su tikrai subjektyviais mano asmeniniais komentarais :


• Topshop — didžiausias Maximos priešas. Pagaliau kažkas atrado normalią keptuvę, kad žmonės pagaliau ruoštų maistą, o ne kažkokį š... , kaip, pasak reklamos kūrėjų, yra. Jie turi visko. Nepaklosit nė 600 litų. Tik 500.
• Omnitel — pasiėmus su SIM kortele telefoną, visi tarifai nemokami. Visai nieko, kad už telefoną teks sumokėt 150% kainos.
• Domestos — išės nevisas bakterijas kartu su klozetu. ( P.S. Dar nematyti dalykai, kad asmeninis klozetas būtų kaip iš viešojo tualeto paimtas, kaip rodo reklamos kūrėjai. )
• Rexona Silk Touch — ir pažastys skutasi savaime.
• Pampers Dry Boy & Dry Girl — jiems vienodai, kurion pusėn nutekės jų suvirškintas pienas.
• Estrella Naturals — laimė, žuvytės žino kur ir kada plaukt. Kur N18 ?
• Shauma — nežinosi, ką su tiek plaukų ir daryti.
• Tiret — pastaba : bute tikrai yra dar viena kriauklė.
• Blendamed — jei jis būtų toksai veiksmingas, nekainuotų apdriskusių 5 litų.
• Tampax — busi priversta išbandyti visus autobusų stovus.

Noriu Pamatyti Niujorką

O ko ten nemačius. Tų nesugebėjusių savo gyvenimo pastatyti ant kojų žmonių, kurie dabar gyvena lauke. To iki galiausių ribų suteršto oro. Suniokoto dangaus ir vandens. Ir to nenormalaus, užimto pasaulio, kuriame egzistuoja savo gyvenimėlių išvarginti turtuoliai, viskuo nepatenkinti ir vis dar tikintys, kad visada geriau ten, kur mūsų nėra. < >O aš noriu į Peru. Sacharą. Sibirą. Kur žmogaus ranka dar neprisidėjo. Kur dar nespėta nieko sugadinti. Kur nieko nėra. Jokių kaukių. Baimių. Silpnybių. Tik laisvė. Tu.

T E N T U E S I L A I S V A S.

Obuoliųpyragas*

Jinai atsisuko ir keistai jį nužvelgė.
„Nežinau, nežinau, nejaugi viskas iš tiesų taip paprasta...
Naujas megztinis. Puiku. Bet per ryšku.”
O kas belieka — slapstytis po pilkais bejausmiais drabužiais ir vaidinti, kad tau tas pats. Susilieji su minia, ir viskas praeina. Visą laiką stengiesi būti viena. Tik kad be tų, nepaprastų.
„Aš ne iš tų, iš tų nepaprastų. Aš paprasta. Kvailė. Viena tokia, kvailė, šitam pasauly.”

Pietūs.
Šiandien vištiena.
„Ką gi, mieloji, dabar tave valgysiu. Atleisk tiems, kas tave nugalabijo, ir man, kad dabar privalau savo skrandį užpildyti būtent tavimi, bet, taip jau yra, viskas iš anksto nuspręsta, išlikimo instinktas, supranti... O dabar skanaus. Atsiprašau, amen.
Kvaila kalba, kaip vištos šlaunelei, bet kažkaip savaime išeina. Visgi aš kvailė.”

Kita diena.
„Gražu. Jis — 163-čia mano šiandien sutikta persona. Gerai, gerai, neskaičiavau. Pirmas į galvą šovęs skaičius. Nieko baisaus.
Ir būtinai reikėjo mane pastumt !
Tikiuosi nesurėkiau jam to į ausį. Tvarka. Reikia nusiraminti. Nusipelnė, bet, neverta priešiškai nusiteikinėti. Jie dar tik septintokai, jiems dabar toks periodas. Norisi stumdytis ir nešvankiai vadinti, bent jau tokį objektą kaip aš. Juk aišku, kad į dantis nuo manęs negausi.”

Apklausa.
„Eilinė diena. Nieko normalaus.
Kitų nuomonės apie mane. Viena nuotrauka visu ūgiu, portretas, ir menas. Nesąmonė. Bet man patinka fotografija.

Savotiška : 36.
Keista : 19.
Atsilikusi : 9.
Kvailė : 6.
Normali : 1.
27 : Nežinau.

Viso : 100.
Iš jų anoniminiai : 86.
Paviešinti : 14.
Nepažįstu, nepažįstu, nepažįstu...
Normali : atsakė — Jis. ( !!! )
Normali??! Kaip jis gali sakyti, kad mergina, kuri jau 4 mėnesius analizuoja kiekvieną jo gestą, yra normali???
Apačia. Komentarai:
žuvėdra198 : nū kad ir menininkė kokia, tik veido išraiška figova. ( Dėkoju. Laimė, Tavo pseudonimas Tavo nuotrauką atitinka. )
s@ndrutė : ta tavo skara ta išvis kaip iš bobulinkies spintelės, www.drjays.com. Ir tavo akis netinka prie plaukų. ( Neturiu nieko prieš blondines. Bet plaukų dažytis žaliai nenorėčiau, o akių ( laimė, turiu jas dvi, o ne vieną, kaip Tu parašei. Gramatika, mieloji, gramatika. ) kaip nors iškreipti į geltonas, garbanotas. O mano skara... Masovkei nelygis, tiesa?
PUMA : ne lygis ( forsams,— žinoma. )
Take me@@@@ : 0 seksualumo ( Įdomu, ar žiemą irgi vaikštai vien bolero be priekio ir pižamos šortais? )
sinta : Iš tų, nepaprastų ,,, ( Žmonės nemoka teisingai išsireikšti... )
Vėjas. ( Jis !!! ) : Nemirštantys liūdesiai mus užvaldo kasnakt, kai pasikeičiam patalynę ir sušokame raganų šokį. Ir išgebėti gali tik vėjai. ( Gerai, dabar reikia atsakyti. Į šį komentarą reikia atsakyti. Š*das ,,, {TMI} )
Obuoliųpyragas* ( aš ) : Slėpus 150 metų kuklumus, šešėliai pasitraukia. Nežinojau, kad tam kažkam patinka eilės. ( Aš kvailė. Normali. Totali. )

Pietums kotletai. Nežinau, kam melstis, bent jau garnyras niekada nebuvo gyvas. Nežinau, gal tapti vegetare?

Penktadienis.
Niekada nežiūriu mašinų. Kad ir ne pėsčiųjų perėja. Todėl kaltų nėra. Dėl mano sulūžusios rankos ir pamėlynavusi šono su bamperio žymėm. Gal debilai važiuoja nežiūrėdami. Bet penktadienį išties judru. O ligoninėj visai ne prastai. Svajonės dėl baltų kambarių tikrai išsipildė. Ir Obuoliųpyragas* dabar kvepia kiek šviežiau. Savo paklaikusią dukterį aplanko tėvai. Jiems ji yra paklusni mergaitė. Užsisklendusi, bet gerai besimoko ir niekur nevaikšto. Tuzinas kvailų šypsenų už kompiuterį į ligoninę ir viskas gerai. Du kartus teko pasimatyti ir su skystojom draugėm. Nespėjau suvaidinti miegančios, kaip anuos kartus. O šiaip viskas gerai.
Nenormalus internetas.”

Vėjas. : Nežinojau, kad saulės vaikams nepatinka gyvenimas.
Obuoliųpyragas* : Jie trumparegiai.
Vėjas. : Bet vėją mato...?
Obuoliųpyragas* : Jį galima pajusti vien širdim.

„Ir dar neaišku, kas čia ką stebi. Aš kvailė. Viskas ne taip greitai. Bet viskas paprasta. Ir pagaliau kiekvienam reikia to rytinio asmeninio vėjo.”

Vėjas. : Tavo žali plaukai gerai krenta, o tos geltonos, garbanotos akys, šviečia...
< >
Gal obuolių pyragui reikia vėjo? Jis galėtų užpūsti žvakes.

Ir niekas nepasikeitė. Tik dabar viskas yra gerai. Dabar Pyragas turi savo Vėją. Ir naują pomėgį. Meilę.

Apie Draugus

Jis jau turėtų išvažiuoti. Nes man vėl viskas gerai. Ir jau pabodo vaidinti, kad tie vieninteliai išties egzistuoja. Jau nereik valyti ašarų ir tiesiog būti šalia. Ir taip visada. Kai padarome tiek daug, jau esame nereikalingi. Ir kiti. Kai padaro už mus visą juodą darbą, praranda savo mums vertę. Su jais jau nebeįdomu tiesiog sėdėti ir tylėti. Justi saulę, ar sniegą ant skruostų, galvoti tą patį, matyti vienodą pasaulį. Ir taip visada. Ateina nauji — senų jau nebereikia. Kaip drabužiai. O kai nauji, pasirodo, visai nėra pasiruošę dėl mūsų viskam, vėl sugrįžtame pas senus. Ir jie mus priima. Nes jie tikri. Jie mūsų laukia visada. Ir atleidžia viską. Juk jie tirki. Tik suprantame mes tą gan vėlai. Kai jiems nusibosta laukti, ir gyventi už mus. Arba jie patys susikrauna, ir išvažiuoja. Ir man taip nutiko. Bet, pati nežinau. Jau kurį kartą galvoju, kad Jam jau laikas. Bet taip negali būti. Nes aš kasdien abejoju Jais. Nes kasdien yra vis kitaip. Net jei atrodo, kad viskas pagaliau gerai, taip nėra. Kažkas būtinai turi nutikti. Ir vėl, ateina nauji — senų nebereikia. Tik šį kartą taip elgiuosi ne aš. O vienas mūsų. Mūsų, kurie dar visai neseniai buvo įsitikinę dėl visko, kas dar prieš mus. O dabar viskas ties riba. Ties plona, plona riba. Ir svarbiausia, kad noras, kad viskas būtų kaip anksčiau išties yra. Tik nežinai, kaip viską sutvarkyti. Juk negali kaip nors pasielgti už kitus žmones. Net jei Jie tau labai artimi. Buvo. Dar visai neseniai. Ir nežinau, kodėl visad, pakrypus temai apie draugus, savuosius visąlaik užstoju, jei tik dėl jų visąlaik susimąstau, abejoju ir kenčiu. Kad viskas kažkada baigsis. Kad baigsis visai tuoj. O tu taip nori, bet nieko negali pakeisti.Bet, kad ir kaip bebūtų, vis tiek nenustoju laukti. Ir gyventi už juos. Juk aš tikra. Visada esu tikra. Gal dėl to ir kyla tiek bėdų.

sum-sum-sum-summer

Skaisčioji Saulel

Skaisčioji Saulel,
Atitrauki užuolaidas
Debesų pilkų,
Nutrauki lietaus lašalus
Ir drėgmę jojo vėjuotą.
Žydrą dangynę sparnais gelsvais teužklok
Paliekant ore kaitrą ir liūdesį,
Rimtumą laimės mažosios
Kąsnelį druskingo jūros vandens
Ir Mergelės plaukų kvapą
Siaurėjantį metams bebėgant.
Nunešk tolėliau, su skaidra ir rasa
Tų rytų kur nebus jau
Kasdien niekada ,,,

Ji vėl šypsojosi pasauliui

Įprastu žingsniu beidama ji vėl šypsojosi pasauliui. Ir niekas nė nenutuokia, kas dedas jos širdy. Ir ji visai nesislepia už juodų akinių, ji tiesiog džiaugiasi tuo, kas yra.

Kai ji čia atsikraustė, viskas jau nebebuvo taip gerai kaip anksčiau. Kurgi. Juk tėvai išsiskyrė. O atrodo, mūsų šeima visad buvo tokia tvirta... — O, ne ne, taip visai nebuvo. Tik tėvai mokėjo puikiai viską slėpti. Jie niekad nesiaiškino santykių, kai aš buvau namie. Laimė, mama bent jau leidžia matytis su tėčiu. Ir apskritai. Bet, mane tiesiog žudo priežastis, dėl kurios jie išsiskyrė. Mat,— meilės nebėra. Žiūrėk tu ! Meilės, sako, nėra ! Žmonės kartu nugyveno 25-kerius metus ir staiga suprato, kad nėra meilės ! Bet, aišku, mano nuomonės šia tema niekas neklausė.
Maža to, iš didelio miesto persikėlėm į kažkokią provinciją ! Sako, NET miestelis. Mat kaip. Zavalis. Tame miestely. Nei kino jokio nėra. Ir kaip šitie žmonės čia gyvena ??? Nū, gerai. Vėlgi ne viskas taip blogai. Čia išties labai gražu. Aišku, mano mieste irgi buvo be galo gražu. Dėl tokių dalykų tai jau nesiginčijama. Bet ten ne toks grynas oras. Ten tiek mažai vietos... O čia gali eiti kur nori, veikti ką nori. Romantika _pri0t. Susiradau sau vieną tokią ramią vietą. Tiesa, toloka. Pačiam miesto pakrašty. Šalia kažkokio didelio pastato. Vaikų globos namai, atrodo. Kažin. Dar tiksliai čia nesiorientuoju. Žinau kur namai, mokykla ir Maxima. Gal ir draugų čia susirasiu. Jau piršosi kelios dešimtys. Bet mat sako, aš keista. Nebendraujanti. Nū kaip norit. Nesiruošiu pasakotis, kas aš ir kokia aš. Norėsit, patys suprasit. Nesu priešiškai nusiteikusi, bet ir nesiruošiu iškabinti dantų ant smakro ir imituoti, kad man labai smagu ir kad visi jie čia — lygis. Tokia jau aš. Mano pasaulėlis ne visiems.
Toliau.
Gyvenimas nebūtų toks šudinas, jei manęs neišduotų. Bet viskas, ko labiausiai bijome ar nesitikime, būtinai kada ima, ir išsipildo. Susipažinau čia su vienu tipeliu. Pasirodė visai mielas. PASIRODĖ. Visą mėnesį iš kailio nėrėsi, vos sau sprando nenusisuko, norėjęs mane pakabinti. Mat su draugais susilažino. Aha, ne ant tos užpuolei. Šiaip jis buvo visai įdomus, bet nė į draugus man netiko. Matėsi, kad jis kažkoks dirbtinas. O ekstrasensams juolab. Man reikia kitokio žmogaus. Nuplaukusio. Savotiško. Nenormalaus visa galva. Kar0čė, kep Deima sakė,— prie meno. Tiesiog. Visgi vėl, ne viskas taip prastai. Juk Deima liko. Kažkur už 70-niasdešimties kilometrų, bet ne esmė.

Nū, jau čia kep pusmetis. Normaliai. Pripratau. Gal ir gerai. Čia galiu būti sau atvira. Draugės taip ir neradau. Aišku, pažįstamų turiu, bet tai tiek. O gal ir gerai. Mama susidėjo su kažkokiu nezgrabaila. Jis mane traktuoja labai gerai, bet man jis vis tiek nepatinka. Kažin. O ir neturėtų. Yra kep yra.
Svarbiausia,— aš vis tiek kažkodėl laiminga. Gal todėl, kad pradedu mėgti šitą vietą. Kad pagaliau susiradau ramybę ir atradau pačią save. Baigiu rašyt savo nelemtą knygą, kuriai gyvendama ten visad buvau per daug užimta. Ir šiaip, esu laimingas žmogus.

Ir nepaisant visko, ji vėl šypsojosi pasauliui.

Vėl rugsėjis

Iš esmės, tai nieko nereiškia. Tai tik mėnuo, metų laikas. Bet, kita vertus, tai naujas išbandymas. Kai baigiame būti savimi patenkinti ir pasitikintys. Kai reik kompromituotis ir jaudintis dėl neatliktų darbų. Išbandymas, kuris atveria naujas duris į naujus pasaulėlius, kurie dar mūsų laukia, berods, tolimoj ateity. Kai po dvidešimties dienų tampame vyresni ir vis dar tuo nebetikime. Kai prabėga paskutinis mėnuo saulės, ir šilumos, bei blėstančių prisiminimų. Ir, rodos, visai neseniai gulėjome ant žolės besvajodami apie tą paslaptingąją laisvės vasarą, šiandien ją gailiai palydime.

< Šiandien vėl gulėjome ant žolės. Nors tai buvo visai trumpai, bet buvau tokia laiminga... Visi aplinkui sėdinėja, nebijodami išsipurvinti savo kelnių, ir bijo išsipurvinti marškinėlius, staiga atsigulus. Prie mašinų trinasi buvę dvyliktokai ir daro zarisovus, nors į juos ir taip niekas nežiūri. Per laiptus į mūsų pusę keistai žiūri du vaikinai. Lygtais gulėti ant žolės būtų neįtikėtina. Ir visi taip bijo atsipalaiduoti, pagaliau pabūti savimi. Bent tai trumpai minutei atsigulus ant tos šviežios žolės, kuri priverčia atsipalaiduoti. Ir pajusti gyvenimo kvapą. Pamatyti tą nepakartojamą dangų. Ir pagaliau padaryti tai, ko nedarome veik niekad; įsisąmoninti, koks gražus mūsų pasaulėlis. >

Jeigu vilkai išeina

Jeigu vilkai išeina, jų nesugrąžins balti ėriukai nei piktos akys žaliosios raganos katės sapnais nusikamavusios ir išlakusios pėdas ir patalynes baltas dievų, nesugrąžins vilkų balti ėriukai, tik jų vaikai — baimės ir gėdos blogėtos.

Viena mįslė

Kodėl aš visad turiu pretenzijų žmonėm? Ir dar kasdien savęs to klausiu. Kodėl kasvakar guluosi su nusivylimo kibirkštėle akyse? Kažkas nepasisekė, neišsipildė, nuliūdino, nuskriaudė? Kodėl visus 15 metų gyvenus kaip visi normalūs žmonės, dabar staiga susikūriau kažkokį „savo asmeninį pasaulį“ ir prikišu žmonėm, kad vieną galių į jį įsileisti, kito — ne? Argi ne kvaila? Kodėl vieni žmonės man patinka, kiti — ne? Kaip aš juos skirstau, ką? Kurie geri, įdomūs, linksmi? Ne, taip skirsto kiti. Galbūt aš juose ieškau tų bruožų, kurie man patinka, kurių trūksta man pačiai? Arba tų, kurių yra ir manyje? Sutikus nepažįstamąjį pirmiausia pažvelgiu, kaip jis apsirengęs ( man dėl to šlykštu, bet kodėl aš turiu stengtis gerai atrodyti, o kiti ne? Kodėl neradus kokio stilingo skuduro turiu jaudintis, o kiti gali maišą ant galvos užsidėti ir gerai? ) . Antrą žingsnį darau retai, nebent reiktų su tuom žmogum bendrauti — pažiūriu į veidą. Labai prastai įsimenu žmonių veido bruožus. Ką buvo apsirengęs, galiu išklot iki smulkmenų, o vat veido — nė kiek. Nemėgstu daug pasidažiusių. Turbūt jau geriau spuoguotas, negu makiažo pagrindo pertekliumi žibantis. Trečia : elgsena. Nekenčiu išsišokėlių. Arogancijos, kažkokios kvailos vaidybos velniai žino kam. Man patinka ramūs. Kaip iš kitos planetos, šiek tiek. Net kvaila. Bet ką gi darysi. Ir paskutinia — jau bendraudama su žmogum, visada jame ieškau : nuoširdumo, tikrumo ( ta prasme ne padlaižio ir veidmainio ) ir harmonijos. Mane baugina nė kiek dėl gyvenimo neapsisprendę. Ir apskritai, kartais aš šventai tikiu, kad esu totali kvailė. Nes niekas tokiame amžiuj nė mąstyt nemąsto apie tokius dalykus. Nuo kurių niekam nei šilta nei šalta. Tik aš amžinai susirūpinusi savo būtimi ir paskirtim. Arba kitų. Apskritai visas pasaulis man didžiulė mįslė. Ir mano profesija turbūt turėtų būt tos mįslės sprendimas, o ne stilistika, konsultavimas, ar tos kvailos kultūrinės veiklos organizavimas. Nes aš nieko daugiau nesugebu. Taip. Tik sklandžiai mąstyti ir gražiai pasisakyt. Ir aš visiškai to neslepiu. Todėl, dar, visad atsižvelgiu, ar žmogus moka gražiai išsireikšti.

Kvaila.