"Ir kiek mums reikia prarasti, kad išmoktume pamoką bei atrastume tai, kas brangiausia?"

On the wall: just WOW

Maistas, kurio norisi savaime

Keliasdešimtą kartą: PUSRYČIAI YRA NUOSTABUS DALYKAS

Likimo ironija

Kai labai reikia, niekas neateina

Kai ateina, tai dažniausiai būna ne tas, ko lauki

Kai ateina TAS, dažniausiai netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje

Kai miršta talentai

Paradoksai rašyti apie talentų išlaisvinimą, kai paties talentai paskandinti. Storomis paklodėmis užkloti, prislopinti, pasmaugti.

Mintys kaip milijonas kitų, įrėmintos ir įspraustos į kampą.

Kur ta širdies melodija, vedusi vidinį balsą kūrybos keliu?

Visa, kas buvo manyje gražiausia, nuslopinta. Išbraukta. Pabraukta raudonu rašalu. Ir žodžiai niekada daugiau taip nebeplauks, ir rankos neklausys, ir siela nebedainuos.

Linguosiu medžių apsupty, sūriais lašais ant jaunos odos, kartojant eilutes kaip užkeikimą, kurios neplauks jau, ir pasaulis bus jau nebe toks, nes gyvam būt palaidotam — skaudžiausia...

True story: when a guy cuts his hair

Apie gimtadienius

Kažin, ar normalu Draugų gimtadienių laukti labiau, negu savų?

Kažin, ar galima dar kam nors pasakyti, jog ateitum į jo gimtadienį ir be pakvietimo.

Kažin, ar galima mylėti kažką labiau, negu Juos?

HYPE me

http://lookbook.nu/rutcius 

Pieno (?)

Kitchen+Creativity

Kuo gražiau, tuo skaniau

Skanus maistas mano gyvenime reiškia daug.

Nors, pastebėjau tokią tendenciją, kad mano receptorius labiau veikia netgi ne kvapas, o maisto vaizdas.

Trumpai tariant — kuo gražiau, tuo skaniau.

Net patys paprasčiausi patiekalai tirpsta burnoje, jeigu jie yra patiekiami gražiai bei subtiliai.

Visiems pavasariams užplaukus mama kombinuoja kaip įmanydama, ir tai beprotiškai džiugina, nes gyvenu kaip restorane: visi užsakymai priimami ir patiekiami minutės tikslumu.

Taigi, šios savaitės topai:

tai, kas visada yra beprotiškai skanu — keptos bulvės

mano nostalgija Italijai, kurios vis dėlto nepaskandinsi netgi Panna Cottoje su vyšnių uogiene

But it won't hit hard

Cause you let me shine

Ties riba

Kristi nuo kojų.

Ar — dar skaudžiau — iš dangaus.

Tiek daug dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti.

Pernelyg daug dalykų, kurių, atrodo, neįmanoma įveikti.

Tiek daug dalykų, kurių, atrodo, vieną kartą pradėjus neįmanoma pabaigti.

Kur kas smagiau kristi, kai kas nors pakloja kilimėlį ar — o, svajonė! — pledą.

Bet dabar pledus kiekvienas pasilaiko pats sau.

O praraja plečiasi ir plečiasi.

Vėlgi, tik atrodo.

Paranoja.

Populiariosios kultūros pinklės. Pasiduosime?

Kaip rašinys, visiškai nesiskiriantis nuo kitų, gali būti geras?

Sakykit ką norit ir vertinkit kaip norit, šitoks stilius man vis vien nepriimtinas. Kai perskaitai tekstą, ir nei ką labai įdomaus sužinai, nei pasimėgauji gausiomis meninėmis priemonėmis ir gražiais žodžiais. NEgeras rašinys.

Sovietmečiu buvo propaguojamas masės kultas — visi vienodi, nieks neturi išsiskirti. Atėjus dvidešimt pirmajam amžiui, šitai pakeitė populiarioji kultūra. Masės kultas pasiglemžė visa, kas individualu. Žinoma, dabar niekas nedraudžia būti išskirtiniam, bet kur kas paprasčiau yra pasiduoti popkultūros įtakai. Bet ar masinė kultūra neskurdina žmogaus dvasios?

                      Popkultūra slopina žmogaus jautrumą supančiam pasauliui, menui. Šiuolaikinėmis priemonėmis labai paprasta sukurti tai, kas patrauktų masę — kas spalvinga ir lengvai suvokiama. Tuo tarpu klasika paliekama nuošaly, nes jos interpretavimui reikia skirti daugiau dėmesio, laiko. Žmogus tampa abejingas tam, kas yra tyra, bet nepopuliaru, nesuprantama. Apsuptas iššaukiančios reklamos jis jau neapnuogina savo sielos menui, jo vertybių sistema visiškai pasikeičia. Taip palaipsniui jautri, tyra siela nuskursta.

                      Populiarioji kultūra, propaguodama vaizdą, ištrina žodį. Mintis „Kas žino žodį, randa kelią visur ir visada“ tampa nebeaktuali. Didžioji dalis šiuolaikinės literatūros yra „apie nieką“, nepaisant to, perkamiausios knygos yra būtent tokio pobūdžio. Laužoma yra ir pati kalba. Autentiškus žodžius pakeičia kitų kalbų (dažniausiai anglų kalbos) atitikmenys. Dar daugiau, vis populiariau tampa vartoti kalboje visokiausius trumpinius, kurie kaip aštrūs durklai žaloja kalbą ir, pagaliau, kultūrą.

                      Laimei, yra dar vienetai, nepasiduodantys masei, bandantys gelbėti meną, nors populiariosios kultūros persvara nenuginčijama. Jaunoji atlikėja-kompozitorė Alina Orlova kuria muziką, kuri kalba apie praeitį, tuo pačiu plačiai atverdama duris į ateitį. Paulo Coelho (Paulo Koelio) knyga „Alchemikas“ jau yra laikoma XXI amžiaus klasika, nors buvo išleista visai neseniai. Nepaprastai gera klausytis atlikėjų, tokių kaip Rasa ar Jonas, atliekančių liaudiškas dainas, kurios tiek daug pasako apie lietuvių tautą ir jos gyvenimą, kuris nesugrąžinamai pasikeitė.

                      Apibendrinant, reikia pripažinti, jog masei nepasiduoti sunku, bet kovoti verta. Kovoti dėl laisvės savo dvasiai, kuri taip dažnai įkalinama populiariosios kultūros. Kovoti dėl to, kad išsaugotum savo kultūrą, nepaisant visų tų negandų, kurios kėsinasi ją pakeisti populiariąja. Verta nepasiduoti masinei reklamai dėl to, kad išsaugotumei tai, kas gražiausia — meną. Be meno, kultūros, asmeninės laisvės žmogaus gyvenimas yra tik beprasmis laiko tarpsnis, ilgainiui įrašytas ant paminklo.

Pirmadienių magija

Kažkodėl nenustoju tikėti, jog pirmadienis turi kažkokios magijos. Gal net labiau negu sekmadienis. Sekmadienių magija kažkaip palaipsniui išgaravo, jau beveik visai. Gal dėl to, kad dabar sekmadienis — ne poilsio, o darbo diena. Dabar visos dienos yra darbo diena.

Anyway, “For everything you have missed, you have gained something else, and for everything you gain, you lose something else.”

Siūlų anatomija

People help the people

Pastebėjau tokią tendenciją: dainos, kurios patinka ne iš pirmo karto, jeigu pradeda patikti, tai — ilgam.

Juo labiau, jeigu pramokus keletą eilučių akimirksniu pamiršti apie visas savo slogas ir pradedi dainuoti kaip pašėlęs.

Šiek tiek banalumo: o dabar atskrieja pavasaris

Nepaisant grynai pavasarinių vėjų ir slogų, organizmas krykštauja kaip vaikelis, besimėgaudamas pirmaisiais UV spinduliais, kurių per lietuvišką žiemą taip mažai teko pajusti.
Akys sugeria spalvas vos suspėdamos. Visi daiktai kažkodėl (o gal, tai — natūralu?) atrodo spalvingesni negu kitados ir vis norisi juos įamžinti.
Ir norisi šypsotis,
Ir norisi dirbti (beje, pats laikas parašyti odę savo Darbdaviui, pastaruoju metu jis nepaprastai praskaidrina mano dienas),
Ir norisi veikti,
Ir norisi (KAIP NE KEISTA) keliauti.

Slapti ženklai

Kartais sakome tam tikrus dalykus, kurie akivaizdžiai byloja visiškai ką kitą. Akivaizdžiai reiškia priešinga.

Tai lyg S.O.S. ženklas, siunčiamas aplinkiniams. Kartais nevalingai, o kartais, kai jau visai striuka — tyčia.

Bet tas S.O.S yra atpažįstamas tik grynu pavidalu, tik kai yra pateikiamas tradiciškai: spausdintinės raidės ir raudona spalva.

O taip, šifruoti ir spėlioti nelabai kas ir nori. O ir neapsimoka.

Pernelyg dažnai iššifruojama tai, ko žinoti mums, kaip ir, visai nesinorėtų, todėl savo mažus ir didelius atradimus paprastai pasiliekame sau, manydami: jei labai reikės, tai išgirsiu tai grynu pavidalu.

O kitiems belieka tik toliau maskuotis ir brandinti viltį, jog kažkada kažkurį aplankys ypatingas ryžtas, galbūt tada, kai jau nebus ką prarasti.

Kokie nuostabus jausmai užplūsta, pavasario saulei pasirodžius

"Viskas mūsų rankose"

Gali, žmogus, ištisas valandas skųstis gyvenimu, bet ar visada tai yra teisinga? Norėtųsi, žinoma, kad sėkmė kristų iš dangaus, o reikalai savaime klostytųsi gerai. Tikriausiai nereikia nė aiškinti, jog taip nebūna. Kaip sakė Coco Shanel „Viskas yra mūsų rankose <...>“, taigi, norint patobulinti supantį pasaulį, reiktų pradėti nuo savęs.

Visų pirma, reikia atsikratyti įpročio kritikuoti tai, kas vyksta aplinkui, nes tuščiažodžiavimas nieko nepakeis. Antra, reikia išmokti pastebėti savo klaidas. Žinoma, kaltinti kitą yra lengviau, bet kartais dėl susiklosčiusios padėties kalti esame tik mes patys. Svarbu suprasti, jog pasaulis nesugrius, jeigu padarysi ar pasakysi kažką ne taip, juk klysti — žmogiška. Tik tuomet, kai išmoksi matyti savo klaidas ir daryti išvadas, pasaulis pasikeis. Kaip sakoma, nepabandęs nesužinosi.

Sąžiningumas sau — stiprybės požymis, be kurio šiuolaikiniame pasaulyje neišsiversi. Net būdamas pačiame dugne iš jo išsikapstysi, jei judėsi kryptingai. Visiškai taip pat, kaip Julius iš kūrinio „Meilė, džiazas ir velnias“. Nepaisant to, kad veikėjas nepasižymėjo ypatingu ryžtu bei iniciatyva, Julius suvokė, kad jam pačiam nepasikeitus, jo gyvenimas nepagerės.

Galų gale, žmogus turi pasirinkimo galimybę — arba gyventi pagal nuostatą „gerai taip, kaip yra“, arba imtis iniciatyvos ir bandyti keisti savo gyvenimą. O ką pasirinkčiau aš? Be abejonės, galimybę veikti. Mokėti prisitaikyti yra labai svarbu, bet dar svarbiau yra mokėti matyti tą ribą, už kurios prasideda tuštuma. Jeigu pasaulis, kuriame gyveni, neatitinka lūkesčių, galima pradėti jį keisti dabar pat. Tikriausiai tą patį turėjo omenyje pagrindinis kūrinio „Benamiai žmonės“ veikėjas, sakydamas: „Kas, jeigu ne aš, <...>, tai padarys?“

Apibendrinant galima daryti tokias išvadas, jog svarbiausia — pasitikėti savo jėgomis. Jeigu gyvenimas atrodo esąs prastesnis, negu galėtų būti — laikas veikti. Jokios gėrybės, juk, iš dangaus nekrinta, tuomet darbas žmogų tik puošia.

O dabar, ponai, degraduokime

Šiame pasaulyje pernelyg lengva degraduoti.
Pernelyg lengva pamiršti žodžius per visus tuos masiškai plintančius informacijos bei reklamos srautus. Tikriausiai dauguma mūsų, turėdami pasirinkimą tarp vystytis ir degraduoti, nevalingai pasirinktų degradaciją.
Vaizdai užgožia realybę. Dideli, masyvūs ir spalvingi. Trumpas ir išraiškingas tekstas išstumia ištisas kolonas klasikos. Pasilieka tik reklamos, kurią ir pati esu priversta kurti, apverstas pasaulis.
Pasilieka tik judesiai. Kartais kampuoti ir bereikšmiai. Dažniausiai.

Pernelyg lengva pasiduoti už kiekvieno kampo tykančiai pagundai. Kam sukti galvą, jei galima pasirinkti paprasčiausia?

Pernelyg lengvai pasiduodame įtakai. Pernelyg pasidavėliškai.

Skęstame.

100

Šimtadienis again.

Tik šįkart pačiam gryniausiame pavidale.

Vakaras, kai jaučiausi gražiausia per visas savo praėjusias dienas.

Vakaras, kurį vis prisimename, kartu bei pavieniui.

Ir prisiminsime dar ir dar.

Tai neiškertama kirviu.

Kaip pasakė vienas labai šaunus žmogus: "But the memory lasts forever."

Na, ir desertui mėgstamiausia mano šimtadienio nuotrauka.

Su vyru, kuris vienas iš tų, kuriems visada norėsis šypsotis