"Sužinoti viską apie kitą žmogų – beprotiškas, pamišėliškas
noras. Juk žmogus – visada visiems ir visur kitoks. Žmogus, kaip upė – teka,
srūva, kinta… Ar galima vienąsyk įbridus į upę pasakyti, kokie yra jos vandenys
pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą, švintant, saulei leidžiantis; mėnesienoje;
kokie jie plukdydami ižą, purvus po smarkių liūčių ar kieno nors negyvą kūną?…"
Kad pamatytum mano begėdes akis ir aistrą, kurios dar niekam
nepavyko išlaisvinti. Ir nors žinau, kad man to nereikia ir nereikės nei rytoj,
nei kada nors ateityje, atsispirti pagundai neįmanoma. Vien mintis apie tos
akimirkos saldybę priverčia kūną glebti, o savitvardą pasitraukti šalin. Svyruoti
ties riba visada yra labai magiška. Rizika, persmelkta svaigulingo geidulio
suteikia sparnų ir neišsemiamos drąsos. Drąsos, kuri temdo akis ir svaigina iki
nukritimo. Ir šviesa akimirksniu prigesta, jautrumas padidėja. Sugeri į
giliausius poodinius sluoksnius kiekvieną judesį, kiekvieną lengvą
brūkštelėjimą, kuris įelektriną kūną iki kone žaižaravimo. Akimirką norisi
sustabdyti laiką ir mėgautis ta neapsakoma palaima, akimirką — išlaisvinti
vidinius gyvulius, nesustabdomus, nesuvaržomus.
Protas bando signalizuoti, kad
aistrai ore ištirpus, atmosferą užpildys nepatogumas ir judesiai taps kampuoti.
Ir pojūčiai visai užges, bet receptoriai ir raumenys tos informacijos nepriima.
Ir taip
norisi paneigti visus stereotipus, sugriauti visas sienas ir atsiduoti nenumaldomai
aistrai. Kad skęstum begėdėse akyse, o liaunas moteriškas kūnas — įkaitusiame, tvirtame
glėbyje.
Kai kurios akimirkos reiškia kur kas daugiau, negu parodome.
Kartais nesinori parodyti visko iki galo, nes ta intriga – taip kur kas
įdomiau. O įvardinus viską žodžiais ši magija akimirksniu pradingsta.
Labai keistas jausmas svetimuose namuose jaustis taip
jaukiai ir ramiai. Tikriausiai, dėl to, kad tie namai tokia ramybės salelė, kad
tai nustelbia visus niuansus.
Ir sunku sulaikyti tai, kas viduje kunkuliuoja, veržte
veržiasi. O kartais, gal ir visai nereikia. Juk visiškai išlaisvinus vidinius
vilkus niekam nenutinka nieko bloga? Balansuoti ant ribos kraštelio yra labai
subtilu. Labai rizikinga. Ir tu nesi tikras, į kurią pusę palinksi ir ar
sugebėsi atsitiesti — bet ta akimirka yra tokio saldumo, kad jokios pasekmės
jau nebesvarbu.
Niekas nebesvarbu, kai aplink patys šauniausi, jaunystės
persmelktas oras ir geras brendis. Jokių pašalinių minčių, jokių nereikalingų
ribų.
Kadangi skalbinių lyginimas vienas mano mėgstamiausių
išbandymų: užtrunku ties tuo kas savaitę po kelias valandas, o vėliau tenka
dejuoti, kaip skauda nugarą... Vis dėlto, tas pedantiškas užsiėmimas man yra
lyg tvarkos simbolis. O tvarka turi būti, todėl, pasinaršius aptikau gudrių
patarimų, kaip šį procesą paversti kuo vaisingesniu (žinoma, visų pirma reikia
gero lygintuvo ir lyginimo lentos, bet dabar ne apie tai). Taigi:
Patogiausia pradėti drabužį lyginti nuo smulkiausių detalių:
petnešėlių, apykaklės, raukinukų, nes jei jie bus lyginami vėliau, teks
glamžyti visą drabužį.
Vyriškus marškinius lengviau lyginti tam tikra tvarka.
Pirmiausia lyginama apykaklė iš išvirkščiosios pusės, tada iš kitos
sukamaisiais judesiais nuo kraštų į vidų, kad neatsirastų raukšlelių. Vėliau
lyginama segimo linija, rankogaliai, rankovės. Lyginti baigiama nugaros ir
krūtinės srityse.
Suprantama, būtina paisyti ir gaminio priežiūros ženklų.
Šviesius medvilninius ir lininius geriau lyginti iš gerosios pusės, tamsius -
iš išvirkščiosios, kad jie neblizgėtų, o visus vilnonius - tik per skudurėlį.
Skalbinius greičiau išlyginsite, jei iš anksto juos
surūšiuosite pagal tai, iš kokio pluošto jie pagaminti, kokia lyginimo
temperatūra jiems tinkama (sintetika, vilna, medvilnė, drobė, šilkas).
Surūšiuotus skalbinius pradėkite lyginti nuo tų, kuriems reikalinga žemiausia
temperatūra.
Siuvinėtus takelius, servetėles, užvalkalus, staltieses
lyginkite iš išvirkščiosios pusės, nes siuvinėtos vietos bus gražesnės,
iškilesnės.
Jeigu lyginamus baltinius sudrėkinsite karštu vandeniu,
tai jie išsilygins kur kas lengviau negu sudrėkinti šaltu vandeniu.
Paklodžių, užvalkalų lyginimui sugaištama daug laiko.
Padarykite šitaip: lygindami įvairius baltinius, patieskite gražiai
sulankstytas vieną arba dvi paklodes ir ant jų lyginkite rankšluosčius,
marškinius, nosines ir kitus smulkesnius skalbinius. Taigi paklodė ir
išsilygina, beliks tik palyginti pakraščius ir sulankstyti.
Šilkinius drabužius lyginkite sausus arba dar truputį
drėgnus. Lyginkite tik iš išvirkščiosios pusės. Galima lyginti ir per sausą
medvilninę skepetaitę.
Kad, lyginant suknelę, medžiagoje neatsispaustų siūlės ir
įsiuvai, iš pradžių išlyginkite visą suknelę: vilnonę — per drėgną skepetaitę,
šilkinę —iš išvirkščiosios pusės. Po to išlyginkite visus įsiuvus ir prakirptes
kartu su užlaidomis siūlėms. Tai padariusios, pakiškite laidynę po užlankomis
ir atsargiai išlyginkite atsispaudusius pėdsakus. Sunkiausia išlyginti storos
medžiagos suknelės arba sijonuko susiuvimus. Atsargiai! Neištempkite
medžiagos—lyginkite sulenkimo liniją, pačią įsiuvo vietą lengvai išlyginkite
per drėgną skepetaitę.
Kelnių kantai ilgai laikysis net lietingu oru, jei prieš
lygindami iš vidaus ir iš išorės kelnes patepsite borakso skiediniu.
Kad kelnių kantas būtų „amžinas”, iš pradžių jas lyginkite
per skarelę, sudrėkintą acto skiediniu, po to, kai kelnės bus visiškai sausos,
vėl truputį palyginkite — šįsyk per drėgną storą popierių,
Jeigu lygindama prideginote šviesų lininį arba medvilninį
drabužį, tai nakčiai pamerkite jį į vandens ir rūgusio pieno (1 : 1) skiedinį,
ir dėmė išnyks.
