Yra žmonės, kurie atsiranda gyvenime šiaip, - dėl jausmų, kelių nereikšmingų prisiminimų, poros gerai praleistų vakarų, trumpalaikio nuotykio. Su kuriais smagu, bet jiems išėjus nieko nelieka. Jų vieta lengvai užleidžiama kitiems.
O yra tokių, kurie nukrenta lyg lietus iš giedro dangaus, tačiau jų laikui pasibaigus supranti, kokį didelį vaidmenį tavo gyvenime jie atliko. Kiek daug leido suprasti - apie save ir kitus, pažinti - pradedant savimi ir užbaigiant neatrastomis šalimis. Ir nesvarbu, kiek laiko jums buvo pavesta. Nėra geresnės dovanos už emocinę, bet ne tokią, kuri yra susijusi su aukščiau minėtais nuotykiais. Kai žmogus atveria tau savo pasaulį, tuo pačiu atverdamas begalinę visatą - tai yra kažkas kita. Tokie žmonės yra pasiųsti angelų sargų, vienareikšmiškai. Jie yra dvasiai.
Net jei "kažkurią akimirką tenka susitaikyti su tuo, jog kai kurie žmonės gali likti tik tavo širdyje, bet ne gyvenime." Tačiau niekas neužims jų vietos net jiems išėjus. Ir tai yra pažinimas. Tai yra slėpiningas gyvenimo tikslas, - sutikti tokius žmones.
