2010

• nusivylusių namų šeimininkių meet'ai
• kūrybos augimas
• darbo pasiūlymas
• Gžegož
• P. Coelho
• "leidyklų paieška" - IŠBANDYMAS 1
• "didžioji scena" - IŠBANDYMAS 2 ir 3
• origamimaking
• handmading
• Patricik
• muzika
• pasakiškasis stalčius
• BlackMan @Tom
• knygos
• svajonių batai
• red skirt
• Galia ir Svetlana: PRAEIVIAI
• Jūra ♥
• puiki spintos padėtis
• GERIAUSIA VASARA (!)
• gėlėti raštai
• stoppingsmoking
• l.o.v.e
• Lešek
• Dariaus ploteliai
• Mo
• plaukiojimas
• valsas
• R.
• kūrybiškumo lygio kylimas
• stiliaus nukrypimas tikslo link
• vintage
• David
• parčiai
• nuotraukos
• "when the love goes away" IŠBANDYMAS SVARBIAUSIASIS 4
• laukimas
• mokėjimas atleisti
• olimpiadų prizininkystės
• nuosavas kambarys
• my Brother is happy
• dėjimas ant svetimų nuomonių
• kompanijos pasikeitimas į artimą
• egzaminai idealiai
• lietuvių kalbos Mokytoja ♥
• "Europroject"
• laukinės NAKTYS
• "Revolutionary Road" ir "Candy"
• alus
• naujai matančios akys
• Twitter (!)
• idėjos
• Norvegija
• kurstoti
• ištvermė
• gyvenimo moto
• praeiviai
• naujas požiūris į žmones
• vaikystės kvapai
• PRISIMINIMAI — svarbiausiasis; šių metų ir visų iki šiol buvusių

/Mirena, juos tiesiog reikia paleisti. Ateisi nauji. Tūkstančiai naujų. Tu tik ni scy, Mirka.

Регулярная боль

В них я вижу своих одноклассников. 0бщение такое же, даже стиль жизни и всего остального так похожи. И через годик они ещё подружат, обязательно

Регулярная боль вполне даже полезная вещ. Так что, не бойтесь плакать.

Иногда вспоминается слишком старое, слишком больное, слишком лишнее.

Если бы мне дали нож, то на удивление моим врагам, я бы первее пронзила сердца не их, а своё.

Я не говорю плохо о своих близких. Я только пишу.

Мне нельзя спать днём. А то после начинаются проблемы с настроениями. И мозгом.

А мысли бегут, бегут, опускаются вниз по стене, буквами, постами. Чувства, превращённые в интернет, в электронику. До чего же мы докатились.

"0ткрой глаза - вокруг иллюзия." Кажется, миллион лет назад сказано.

Всё цитируешь, цитируешь, но это дерьмо. Жить цитаты всё равно не помогают. И ни принципы никакие, и ни песни, и никто, никто не помогает.

Меня бесит, когда мне говорят "что ты за человек". Я человек, отдавший тебе своё сердце, переступивший через себя. Забывший все свои принципы, потому, что сердце не знает никаких правил. А ты человек, растоптавший меня и положивший на это, ничего так да?

< >

Kas yra oras? Gyvybės saugotojas.
Kas yra dangus? Besisukanti sfera, neišmatuojamas skliautas.
Kas yra šviesa? Visų daiktų veidas.
Kas yra saulė? Spindintis kamuolys, dangaus papuošalas, gamtos palaima, dienos garbė, valandų skirstytoja.
Kas yra vėjas? 0ro judėjimas, išjudinantis vandenis ir džiovinantis žemę.
Kas yra žemė? Gimstančiųjų motina, gyvenančiųjų maitintoja, gyvenimo celė, visa ko rijikė.
Kas yra šaknys? Gydytojų draugai, virėjų šlovė.
Kas yra žolė? Žemės rūbas.


Iš Karolio Didžiojo patarėjo vienuolio Alkuino veikalo "Mokytojo pokalbis su mokiniu", VIII a. pab.

Giunai Serialas

Tokiomis akimirkomis visada užsimerkiu, negaliu jausti, kai žiūriu, kai matau šviesą ir spalvas. Užsimerkiu, ir jaučiu, kaip po visą kūną pasklinda energija, o iš kūno persismelkia ir tvyro jame, dvelkdama nematomu malonumu. Tokiomis akimirkomis galima ramiai užsimerkti, nes tokie dalykai šiaip ar taip yra nematomi. Iš tikrųjų, visa tai tėra iliuzija, visa tai gimsta ir numiršta smegenyse. Mūsų vaizduotė yra galingiausia gimdytoja, mielasis.

Viliotoja

Ji kerėjo ir viliojo. Viliojo ir kerėjo. Ji vos spėdavo pasikeisti patalynę, nes ją kasnakt naršė vis nauji kandidatai jos savininkės širdin. Lyg prisilipindami prie jos po to skvarbaus šaltumo, po tos deginančios aistros. O ji vis žaidė tą patį purviną žaidimą ir piktai džiaugėsi. Ji sužeidė juos visus, kad per juos atkeršytų tam vienam. Sudaužiusiam jos naivumą, nekaltumą, iššvaisčiusiam jos gerumą po rudenines balas ir leidusiam neklaužadoms praeiviams jį sutrypti ir palikti nukraujuoti purviname vandenyje.

Ateidavo į pasimatymą, antrą ir trečią, trečią ir penktą iš eilės, dar neatsitokėjusi nuo orgazmo. Kaip kazino, kaip žaisdama rusų ruletę, šaudė aukų kojas, kad tos šlubuotų, kažkokiu būdų užkliudydama ir širdis.

Paskutiniai puslapiai, 11 minučių

Laikas gimti ir laikas mirti.
Laikas sodinti ir laikas nuimti derlių
Laikas žudyti ir laikas gydyti
Laikas griauti ir laikas statyti
Laikas verkti ir laikas juoktis
Laikas liūdėti ir laikas šokti
Laikas svaidyti akmenis ir laikas rinkti akmenis
Laikas apsikabinti ir laikas išsiskirti
Laikas ieškoti ir laikas prarasti
Laikas saugoti ir laikas išmesti
Laikas perdrėksti ir laikas susiūti
Laikas tylėti ir laikas kalbėti
Laikas mylėti ir laikas neapkęsti
Laikas karui ir laikas taikai.

If I ever was a stylist

Giunai Serialas

Serija VI

            Kodėl kai kurie žmonės išeidami, išsineša visą mūsų gyvenimo prasmę?

Jie išeina, ir gyvena toliau, ir mokosi, perkasi naujus batelius, dainuoja per koncertus, laimi olimpiadas. Myli. O tau tik norisi atsigulti ir numirti. O jie myli. Ir kiekvieną rytą vos prabudus pagalvoja ne apie tave, rašo nebe tau, meiliai vadina ir apkabinėja nebe tave. O tu tai matai, ir žinai, ir puikiai supranti. Ir supranti, kad visi be visų gyvena, bet tik ne taip greitai.

            Laikas gydo. Laikas slenka. Sėlina. Taip labai labai iš lėto. O tu vis dar nori. Nori tik atsigulti ir numirti.

Trūksta tik vieno žmogaus, o iš tikrųjų viso tavo gyvenimo. Tavo užpildo, papildo. Tavo sielos ir širdies užpildo. Tavo laimės papildo. Kuris dabar šypsosi kitiems. Kuris buvo įrašytas, įspaustas, kiekvienoje tavo dienoje, kiekvienoje tavo akimirkoje.

Žmogus, kurį pažįsti geriau už save. Žinai visą jo spintos tūrį, jo kvapą, plaukų švelnumą, veido kremo riebumą, alergijos rūšį, kaip jis dainuoja duše, kaip atlieka namų darbus, kokio gilumo jo akys ir kokio ilgumo jo pirštai. Tu žinai viską, bet tau nebegalima to prisiminti, nes dabar tai žinoti laikas kitam. Tam, kuris dabar tą žmogų pažįsta, palengva, po truputį, bučiuoja jo kaklą ir lankosi pas jį namie.

Tavo gyvenimas po truputį gęsta, aptingsta, praranda savo vertę. Nors tu stengiesi. Tu vaikštai į kuo daugiau treniruočių, mokaisi istoriją, groji gitara, stengiesi, stengiesi, stengiesi. Pamiršti. Ir pamiršti. Ir giliau įkvepi. Pajunti, pajunti vienai trumpai akimirkai palengvėjimą. Vienai, trumpai. Iki tol, kol sutinki ją mokykloje. Kaip visada matiniais lūpų dažais, mediniu inkarėliu ant rankinės ir užvis pasaulyje nuoširdžiausiai besišypsančią. Visiems, bet ne tau. Ne tau.

Lapkritis

Prieš keletą dienų iš pirmo aukšto išvežė lavoną.
Ji vežasi, greitoji, policija, gaisrinė,
0 lauke taip pilka, dulksnoja, ir taip tylu tylu.
Taip ramu, taip taip pilka.
Jis buvo toks vienišas, toks nusigėręs.
0 šiandien pas jį eina draugas, o juk jau nėra,
Jo juk jau nėra. Nebėra eit juk pas ką.
0 jis ir nežino, nežino, ir eina.


Lauke didžiausias rūkas, o aš aštuoniasdešimtųjų vaikas.
Nematomas veidas, nematomi prisilietimai, negirdimas balsas. Draugų, buvusių.
Ir penkiolika mergų.
Ir vieninteliai balti ant žydro taškeliai ir vieninteliai raudonai balti langeliai.
Žvilgsniai, susitinkantys, besišypsantys. Liūdni ir tylus. Mieguisti ir šešiolikmetiški. Ir septyniolikasupusemetiški.
Šašlykai beveik lietuje.
Vyšnių kaljanas.
Keiksmo žodis Karyna.
Kruvinos vonios vizija.
Raudoni skaičiai 05:31, tyla, vos girdimas zvimbesys ausyse, besklandančių minčių prislopinti garsai, tylus alsavimas, tyla, tyla, nakties tyla.
0, naktie, tokia draugiška naktie.
Pilkai juoda tamsa.


Tik nenumirk, Mirėna, niekada.

~

As long as I'm living
A'll be waiting
As long as I'm breathing
I'll be there
Whenever you call me
I'll be waiting
Whenever you need me
I'll be there...

Dovana

Aš dovanoju Tau lietų.
Ir saulę ir žvaigždes.
Debesis pilkus ir baltus,
Ir sekmadienį, ir liepą,
Ir spalį.
Asfaltą ir upę.
Alsavimą tylų ir apsikabinimus.
Savo kambarį ir visą pasaulį,
Saturną, Plutoną.
Save.

17

Mes sėdėjome ir žiūrėjome į liepsnas, mintyse vos girdimai dejuodami stebint degančius mano nuostabius šešiolika gyvenimo metų, tūkstančius akimirkų, ir kaip įsigali ateitis.

Skausmo išraiška

Mes mylim tylomis kaip idiotai,

Šluostomės kas ašaras, kas jausmus pakampėmis
Naktimis tamsiomis
Vienumoj
Ne ne taip negalima
Taip negalima ne ne
Kas nerizikuoja, to sveiki organai, kas rizikuoja, tam nėr ką prarast,
Nes jau kartą praradęs,
Jam belieka tik švęst.
Laidotuves savo širdies
Verkt kruvinom raudonom
Atsiduot aukščiui ir vėjui
Ar bedugnėj juodoj
Springt savo šampanu
Besimėgaujant rizikos pasekmėm.
Nemylėk, drauge,
Niekada, nemylėk.

Paprasčiau būtų tiesiog numirti

Tiesiog, neprieiti mokyklos, tiesiog likti sankryžoje apibrauktai balta kreida ant asfalto, tiesiog nepamatyti naujų Adidasų, nepajusti rankų sau ant liemens, nepamatyti jų veidų, linksmų ir liūdnų, abejingų ir laukiančių, tiesiog nieko daugiau niekada nebepajusti.
Įsismelkti į šlapią lapkričio grindinį raudonom dėmelėm, molekulėmis ir atomais, išbėgusiais smegenimis.
Tiesiog, kvepėti per visą miestą nemirtinga laisve, lengviausia visame pasauly, lengvesne už sniegą, už pūkelį.

Tiesiog paprasčiau būtų numirti, rasotoje pavasario žolėje, arba vėstančioje, rugsėjo pabaigoje, blėstant paskutiniams spinduliams.

Mirtis Kreida Asfaltas

The best of the best

James Blunt

Goodbye My Lover



Did I disappoint you or let you down?
Should I be feeling guilty or let the judges frown?
'Cause I saw the end before we'd begun,
Yes I saw you were blinded and I knew I had won.
So I took what's mine by eternal right.
Took your soul out into the night.
It may be over but it won't stop there,
I am here for you if you'd only care.
You touched my heart you touched my soul.
You changed my life and all my goals.
And love is blind and that I knew when,
My heart was blinded by you.
I've kissed your lips and held your hand.
Shared your dreams and shared your bed.
I know you well, I know your smell.
I've been addicted to you.

Goodbye my lover.
Goodbye my friend.
You have been the one.
You have been the one for me.
Goodbye my lover.
Goodbye my friend.
You have been the one.
You have been the one for me.


I am a dreamer and when I wake,
You can't break my spirit - it's my dreams you take.
And as you move on, remember me,
Remember us and all we used to be
I've seen you cry, I've seen you smile.
I've watched you sleeping for a while.
I'd be the father of your child.
I'd spend a lifetime with you.
I know your fears and you know mine.
We've had our doubts but now we're fine,
And I love you, I swear that's true.
I cannot live without you.

Goodbye my lover.
Goodbye my friend.
You have been the one.
You have been the one for me.
Goodbye my lover.
Goodbye my friend.
You have been the one.
You have been the one for me.
And I still hold your hand in mine.
In mine when I'm asleep.
And I will bare my soul in time,
When I'm kneeling at your feet.


Goodbye my lover.
Goodbye my friend.
You have been the one.
You have been the one for me.


I'm so hollow, baby, I'm so hollow.
I'm so, I'm so, I'm so hollow.
I'm so hollow, baby, I'm so hollow.
I'm so, I'm so, I'm so hollow.

Aš visada buvau rugsėjis

NES AŠ VISADA BUVAU RUDUO,
VISADA BUVAU RUGSĖJIS, BET ŠITA
VASARA MANE PASIGLEMŽĖ, IR DABAR
TIK NORIU
VERKTI, IR VERKTI, IR VERKTI, NES
JI NIEKAIP NEPASIMIRŠTA. NEPASIMIRŠTA,
JI.

***

"Norėčiau su tavimi nuvažiuoti į Kanadą, Braziliją, Sacharą.

Žvejoti tuną. Rašyti knygą.
Eiti į cirką. Pilotuoti lėktuvą.
Lankyti bažnyčias. Važiuoti lenktynėse.
Išgyventi žydras dienas,
Oranžines,
Saulėtas,
Ir lietingas.
Su Tavim, mylėčiau visą gyvenimą."

Helou Vynas

0 pasibaigė viskas visiškai kitaip, tokiomis frazėmis kaip: "tu juk sakei, kad neateisi"... 0 atėjau. Ir tai buvo mano didysis pasirodymas. Sexualiausiuose šortuose. Išėjimas, suplanuotas tik pusę dešimt vakaro. Kekšės vaidmuo ir šokiai iki numirimo. Pagaliau pabaigta tequila ir tiesiog viskas gerai.
Alkoholis sutvarko viską.
0 aš noriu daryti TAI non stop.
Man patinka nueiti ten vien dėl to, kad ten yra tūkstantis pažįstamų, kurie tokiomis stebuklingomis naktimis taip nuoširdžiai šypsosi. Ateini ten, kaip namo.
Ir kai tau pasako, kad esi super, nes šturmuoji akimis ir judesiais be galo pavargusiais, bet vis dar nenumirštančiais.
Kai jie stengiasi šokti iš visų jėgų, kurių jau nebėr, bet jie negali sustoti, nes negalima pasiduoti.
Kai tiesiog gera būti su tais žmonėmis, kuriems tu turėtum būti lyg ir nulis, bet esi nepamirštamas objektas.
Tiesiog atsiduoti visa savo esybe. Nepaisant nieko.
Kaip gerai, kad aš ten nuėjau.
Dar reikia susigrąžinti visus savo daiktus kažkur iš svetimo buto.
Ir dar reikia įsiminti šią naktį.
Nes ji buvo tokia, kokios reikėjo, man.
;***

A. Jocys

Išeina mano vasarų draugai

Ir juokiamės, ir verkiame
Kažkaip ne taip...
Jausmų žydėjimas
Ir juodos juostos...


Per ašaras Tu kito
Skausmo nematai,
Nes niekas jau
Tau ašarų nešluosto.

Pasislepi ir tyliai
Kančioje verki.
Nepyk, širdie! Ne aš —
Likimas rauda


Džiaugies — lyg vaikas,
Jog žmonos vaikai sveiki!
Rūkai, geri, šypsaisi,
Nors ir skauda...


Atleisk, širdie! Atleisk!
Žinau, jog pavargai,
Bet aš savęs
Jau negaliu išduoti.

Skaudu, išeina
Mano vasarų draugai
Į nežinią...
Nesuprasti... žaizdoti...


Kiek mylinčių mažai

 Tėvynė!
Tėviškė!
Tėvai!

Koks ilgas
Šitas
Kelias...


O pakelėj —
Balti
Beržai

Ir pievos
Žalios
Žalios.

O pakelėj
Balti
Beržai

Ir
Užmirštas
Takelis...


Baugu:
Kiek mylinčių
Mažai?!


Kiek
Einančių —
Pro šalį...

--- 
Tikėjau Tavimi,

Gyvenimėli juodas,
Kol sąžinės prasmė
Man buvo skausmo žodis.

Кино

Мы одевались как в тех романтических кино, что мы всегда носили в своих сердцах,

Постоянно придумывали себе приключения и ненавидели массу.
Мы жили как в кино. Изредка покуривая и запивая пивом.
И никак не могли самостоятельно разбираться в своих чувствах.

NEmonologas

Kodėl aš atėjau į vienuoliktą klasę


   0 atėjau aš todėl, kad ateityje noriu stotį į aukštąją mokyklą, o Lietuvoje tai įmanoma tik turint vidurinįjį išsilavinimą
   Atėjau nemokėdama savarankiškai spręsti problemų. Iš esmės, tai tikra tiesa. Nes visus dešimt metų aš ateidavau į šiltas klases, kur manęs ir visų kitų moksleivių laukdavo visa, ką žino, atiduoti pasiruošusios mokytojos, besistengiančios įdėti visa tai į mus, įdėti ilgam. Viskas visada būdavo paruošta ir, galima sakyti, ant lėkštutės, pakišta po nosimi. Telikdavo tik įrašyti trūkstamą raidę, atversti tokį ir tokį puslapį, ir šiaip taip parašyti kontrolinį, dažniausiai net ne parašyti, o sėkmingai nusirašyti. Nes mums reikėjo ne žinių, o pažymių. Nors iš tikrųjų pažymių reikia tik dvyliktoje klasėje, įrašytų į atestatą, kurį nebūtų gėda parodyti tėvams. Nes mums patiems tų pažymių nereikia, gyvenimo mokykloje tų pažymių niekas nerašo. Tų skaičiukų, kurie dešimtį metų siurbė mums kraują, reikia tik perėjimui į antrą lygį, vardu aukštasis mokslas.
   Eidama vienuolikton klasėn, ir tikriausiai ne aš viena, maniau, jog viskas bus kaip ir lig šiol. Lėkštutės, sidabriniai apvadėliai. 0 štai ir apsirikau. Pastebėjau, kad lygis pasikeitė. Tų lėkštučių pasitaiko rečiau. Nors, jų vis vien lieka, nes mokytojai nori kuo geriau, iš tikrųjų nepagalvodami, jog nieko gero iš esmės tame nėra. Bet atsakomybė juk gerai. Nepaprastai gerai. Ir jaučiu, kad man jos reikia. Tikrai reikia. Ir bėgant laikui vis daugiau. Deja, ne visiems taip yra. Pavyzdžiui, nerodysiu pirštais, kas, tokių dalykų įvertinti nesugeba. Ir tai trukdo. Nes mokykloje šiaip ar taip esame visuma, bent jau per pamokas. Ir ta trapi visuma gali suskilti dėl vienos, berods, nereikšmingos dalelės. 0 tų dalelių, stebuklingai mokančių viską sujaukti, apgailestauk neapgailestauk, vis vien yra.
   Taigi visa ta atsakomybė gali pasibaigti neprasidėjusi, net ne dėl mūsų pačių kaltės. 0 į vienuoliktą klasę jau atėjau, ir trauktis nebėra kur. Reikia kolekcionuoti tuos dešimtukus, juk noriu pasiekti aukštumų, juk noriu pereiti į antrą lygį. Nors, pabaigai, atskleisiu dar dvi mažas priežastis, dėl kurių į tą vienuoliktą klasę parsibeldžiau. Visų pirma, juk nenoriu skirtis su tais, su kuo gyvenau kiekvieną dieną visus tuos dešimt metų, ir, galų gale, pasitaiko, vis dėlto, kažką įdomaus sužinoti, pavyzdžiui, per biologiją. Ir pasimėgauti kalbomis, kurias visokeriopai dievinu.

Kavinių šturmas

Šį vakarą turėjau praleisti namų šilumoje apkabinus aspiriną. Aha. Dešimt tūkstančių kartų praleidau.
Temperatūra pakilo turbūt iki 100 laipsnių. Celsijaus.
Ir jeigu šią žiemą bus -50, tai aš numirsiu. Kaip ir tada, kai projektas su Norvegija išdegs. Ir mane į jį priglaus.


Kavinių šturmas.
Su dviem litais kišenėse, absurdišku aptarnavimu ir skolomis.


Kavinių šturmas.
Tai kažkas nuostabaus. Beprotiškai nuostabaus.
Stebėti pro didžiulius langus, kaip lauke pajuosta atmosfera ir oras tampa šalnotas.
Kaip kavinė mėlynais stalais, mielomis lempomis ir gražiais cukraus pakeliais prisipildo šurmulio, virstančio triukšmu ir stalelių vienas kito perrėkinėjimu.
Kaip plaukia iš pradžių moteriškos kompanijos, o nakčiai atslinkus, pasirodo ir vyriškos. Ir nė vienos maišytos.
Kaip du tolimiausi staleliai stebi vienas kitą ir juokiasi per visą patalpą. Kaip nuoširdžiai skamba juokas, tas nesiliaujantis juokas.
Kaip aidi komentarai apie politiką ir rimti pažadai įvesti savo tvarką, bent jau mokykloje, kurių pirmadienį jau nebeprisiminsime.
Kaip vis atitolsti nuo jo. Kaip pamiršti visa tai, užglaistai, tikėdamasi, kad viskas pavyks, kitoje šalyje.
Kaip žiūrėdama į visus šiek tiek vyresnius pilnamečius galvoji, kad vienas jų galėtų būti Jis.
Kai jų veiduose ieškai kažko. Kažko, ką taip beprotiškai menkai pažįsti.
Lygini bruožus, ir įsivaizduoji, kaip ryte sėdite jo virtuvėje kokiame devintame aukšte su dideliais žalios arbatos puodeliais ir rūkote, jis be marškinėlių, o tu nuogom kojom su ilgom, megztom kojinėm, kurias jam numegztų tavo mama.
Prie balto, su nežymiu ornamentu, sovietinių laikų stalo. Prie senų seniausios viryklės rudos spalvos.
Kaip atsikeli anksčiau ir iškepi jam blynelių, pirmųjų per savo gyvenimą.
Kaip lauki žinutės, lauki, vis šiek tiek nervingai žvilgčiodama į telefono ekraną. Kaip tyliai, giliai viduje, viliesi, viliesi, viliesi. Ir nesulauki.
Ramindama save įvairiais menkniekiais.
Kai jautiesi kaip žiemą. Šaltais vakarais grįždama iš tamsos namo sustingusiais nuo įtampos raumenimis.
Kai jautiesi laiminga.
Nepaisant pakilusios temperatūros ir nežinia kokio lygio nuovargio.
Juk svarbiausia — įkvėpimas.
Gyventi. : *

"Я разбиваюсь у ног твоих на осколки

Пусть время остановится, замри солнце
Рано или поздно, так или иначе
Обретет счастье каждый, глаза не плачьте
Караваны мыслей, словно миражи
Нет счастья без боли, нет правды без лжи
Дрожи в моих руках, я дорожу этим
Живу тобой в запой, поэт вне запретов
Не слушай шепот тех, кто якобы в курсе
Верь сердцу, доверяй своим чувствам"

Баста - Лишь бы ты была со мной

А ты уже не помнишь, и не чего не знаешь,
О времени, что были вместе, больше не вспоминаешь.
Забыла руки мои, забыла моё имя.
Ну, как же вышло, что друг другу мы вдруг стали чужими.
Еще недавно говорила ты со мной о любви,
Я до сих пор храню в сердце эти признанья твои,
Ну почему оказалось, это пустыми словами,
А я ведь верил в серьезность того, что между нами.
И я тонул в сиянье, твоих зеленых глаз,
И я наивно думал, что этот мир лишь для нас,
Я помню наши ночи, в твоей оранжевой комнате,
И глубины твоих чувств, в ночном том нежном шёпоте.
Наши ночные прогулки, твоя рука в моей,
И поцелуй первый помню, от него пульс все быстрей.
И наше звездное небо, 52ой километр,
Мои о чувствах слова, что заглушал сильный ветер.
Мне никогда не забыть, твоих ночных тех слез,
А ведь тогда я и понял, что между нами в серьез,
И я готов был отдать, тебе и солнце и небо,
И я был счастлив тогда, как никогда раньше не был.


Если хочешь пол неба, я отдам чтобы вновь,
Разгадать, что же люди называют любовь,
Если хочешь пол солнца, для тебя для одной,
Лишь бы ты была со мной, ты была со мной…


И вечерами бываю на этой улицы снежной,
Когда мы были вдвоем, где ты была со мной нежной,
Где каждый дом помнит наши, объятья поцелуи,
И с каждым днем все сильнее я по тебе тоскую.
И в твоих окнах хочу, увидеть яркий свет,
Но только в жизни твоей, мне больше места нет.
И как мы не поместились в таком огромном мире,
Ну как о чувствах к друг другу, вот так вот быстро забыли.
И отпустили любовь то, что была как птица,
И в наших жизненных книгах, повырывали страницы,
И больше нет, не чего, осталось только фото,
Но только там где сердце, мне не хватает чего то.
Тебе я счастья желаю, хоть ты сейчас не со мной,
На фотографии в рамки с тобою рядом другой,
Сказка не может быть вечна, права людская молва,
Но, я прошу, не забудь, простые эти слова.

Raudonos snaigės

Raudonos snaigės

          plaikstomos vėjo
Raudonos snaigės
          viltį pasėjo
Kraujuoja snaigės,
          dejuoja snaigės
Didin pasaulin vienut
          išskriejo
Raudonosios, dvasią
          nuogą nusiejo.