Impressions

Prisidėsiu pirštą prie lūpų ir tai reikš amžinybę.
Tokią, kaip ant tų mirgančių kapų, šiomis dienomis. Tokiomis lyriškomis. Kam Helovynas, o kam nors Vėlinės.
Kiekvienas pats pasirenka, ką švęsti, ką mylėti, ką valgyti ir kur palikti savo pėdsakus.
Ar šypsenas, skendinčias naktyse. Apgaulingose, kai akys švyti tarp vienišų šviesų, galbūt ryškiau už jas, norinčios kažką pasakyti. Kažką šaukti, bet joms sako: nerėkauk man į ausį.
O ten už ribos lieka miestas, ir nepasiekti tikslai, ir sudužusios viltys. Viena, ką gali, uždaryti langą, plautą lietaus lašais. Ir tu būsi kitoks, bet vis tas pats.
Pridėsiu pirštą prie lūpų, bet tai jau nepadės, "мой Бог это не лечит".


Grįšime gervių trikampiais pulkais
Grįšim prie slenksčio šiltais pelenais

02:44 am

Ak, tie naktiniai užrašai.
Kaip visada, daugiausia minčių tarp 1 ir 6 am. Gaila tik, kad jos vis vien ne visada išplauna. Neišplauna. Sukrešėjusio kraujo vis vien lieka randuose.
0 vėliau — kaip peiliu į širdį. Vėliau tik tuštuma ir sūrūs ežerai.
Apsigauti yra labai lengva.

Kai viltys dūžta

Lyg lietaus kristalai

Ir taip turėčiau dėkoti likimui, Dievui, ar tai sėkmei. Bet žmogui visada yra per mažai. Ypač, kai nuo svajonės esi vos per vieną žingsnį. P e r v i e n ą.
Visi mes silpni. Visi mes išgeriame, keikiamės, ir slapčia svajojame apie meilę.


Taip, negalima nuleisti rankų, nes viskas yra tik jose. Bet kartais jos nepasikelia. Pačios nepasikelia. Juk ne viskas šiam pasaulyje priklauso nuo jų. Net jei tave supa žmonės gražiais pirštais ir tobuliausia pasaulyje šypsena, kuri yra nuoširdi, ir tu tai žinai, ir tu tai tikrai žinai, tu nesi visagalis.
Tam tikrų dalykų tu negali pakeisti.
Ir niekada negalėsi.


Kažkodėl labai užsimaniau šito kūrinio


Anyway, just smile
:)))))))))))))))))))))))))))))

Apple Cider

Kažkokia tokia rudeniška melancholija.
Kaip visada, įsitaisiusi savo girgždančioj kėdėj, kuriai niekada nejaučiau ypatingos simpatijos, apsikarsčiusi milijonais dalykų, kuriuos paprastas mirtingasis paprasčiausiai išmestų, spaudinėju tylius savo juodos klaviatūros mygtukus. Vis pagaudama save ant tos pačios minties. Kuri mane jau nervina, jau visą savaitę nervina.
Nors tu pyk, nors tu ką, niekas nepadeda.
Vis žiūrinėju memorialus iš Glasgovo ir tyliai pavydžių gražių vaizdų, ir paklusnių megapikselių.
Reikės, kai išaugsiu, investuoti į gerus megapikselius. Ne — kai išaugsiu — nereiškia, kai man bus -niolika. Tai reiškia, kai pakankamai sutaupysiu . Mama šiandien, sudaužydama širdį (žinoma, to nežinojusi niekada gyvenime), man pasakė, kad reiktų stoti į fotografiją, arba dizainą.  Mat, gautųsi.
Ne, mama, nieko iš manęs nesigautų. Kaip rusai sako, не судьба.
Laukimas.
Laukimas yra nepaprastai sunkus dalykas.
Prieš sutinkant žmogų, reikia susimąstyti: Ką aš tau galiu duoti?
Susimąstau. Ir atsakymo nėra. Miss filozofiškasis protas nežino atsakymo. Miss vienadienis direktorius. Ar dar koks velnias. Tiesiog NE.


Say Something Nice
We play the music
Labai gražūs yra tokie dalykai. Tokie pat, kaip mano bloknotėlis.

Kaip visada visa tona bergždžių žodžių.
Whatever.
Vakar žiūrėjau
Candy.dvd
Ir dar galima būtų žiūrėti pusantro tūkstančio kartų. Taip pat, kaip skaityti Sigitą Parulskį.
Pusantro tūkstančio ašarų. Grožis yra beprotiškai stipri jėga.
Coming soon, o tiksliau, jau įjungtas ant pauzės mano grožio trokštančių akių laukia
The tree 0f Life

Viskas mūsų rankose, todėl negalime jų nuleisti. Coco Shanel