Tikriausiai dabar tikitės postringavimų apie tai, kaip stipriai noriu naujų metų ateinant, kaip intensyviai jau ruošiuosi naujam gyvenimui pradėti ir visokius kitokius blah blah blah. A ot ir ne.
Kadangi šiandien per rusų kalbą šnekėjome apie stereotipus, o ir dabar yra toks metas, kai artinasi Kalėdos ir Naujieji, tai kaip tik pagal temą.
Nauji metai — nauji batai, sakote?
Ne. Tvirtas ir galingas NE. Kokie dar batai? Kokie dar nauji?
Gal būsiu pernelyg kategoriška, bet šitas posakis man atrodo kaip gelbėjimo ratas, praktiškai tas pats, kas "viltis — durnių motina".
Nes tikėtis, jog su naujais metais staiga visas beviltiškas gyvenimas pasikeis ir iš dangaus staiga ims kristi pinigai, žydri migdolai, ar bent jau debesys — tikrai naivu. Įsivaizduokite, kad nežinote, jog gruodžio 31-osios išvakarėse keičiasi metai, ir ryte atsikėlus kas pasikeis? (Nors ir taip, net žinant tą faktą, paprastai nelabai kas pasikeičia.) Žinoma, nekalbėsime apie tai, ką gero veikėte visą naktį ir kokios to visko gali būti pasekmės — naujieji metai čia ne prie ko.
Iš kitos pusės žiūrint, viltis yra ne tik durnių motina, bet su naujais metais vis vien nieks nepasikeis.
Iš tikrųjų tai yra tik stereotipas, tik viltis, jog gyvenimas savaime pasitaisys, o kada gi pasitaikys geresnė proga, negu Naujieji?
Kur realistiškas požiūris į gyvenimą? There is no miracle. Neateis pas tave Naujųjų naktį jokia fėja ir tavęs, mielojo, neišgelbės, jei pats lūzeris būsi. Tam, kad gyvenimas pagerėtų, reikia pakelti, po galais, subinę, eiti ir veikti. Ir ne šiaip sau veikti, o VEIKTI, taip, kad dūmai rūktų.
Ir jokie čia nei metai, nei batai, nei paltai nei dar kas nebepadės. Kiek laiko jau prarasta? Tik įsivaizduokite, kaip jį būtų galima panaudoti.
Galimas daiktas, jog padarius būtent taip, dabar būtume sėkmingi darbininkai, mylimi vyrai/žmonos/tėvai, puikūs mokiniai, galų gale — paprasčiausiai laimingi žmonės, gyvenantys dabartimi, o ne viltimis šimtui metų į priekį.
Kadangi šiandien per rusų kalbą šnekėjome apie stereotipus, o ir dabar yra toks metas, kai artinasi Kalėdos ir Naujieji, tai kaip tik pagal temą.
Nauji metai — nauji batai, sakote?
Ne. Tvirtas ir galingas NE. Kokie dar batai? Kokie dar nauji?
Gal būsiu pernelyg kategoriška, bet šitas posakis man atrodo kaip gelbėjimo ratas, praktiškai tas pats, kas "viltis — durnių motina".
Nes tikėtis, jog su naujais metais staiga visas beviltiškas gyvenimas pasikeis ir iš dangaus staiga ims kristi pinigai, žydri migdolai, ar bent jau debesys — tikrai naivu. Įsivaizduokite, kad nežinote, jog gruodžio 31-osios išvakarėse keičiasi metai, ir ryte atsikėlus kas pasikeis? (Nors ir taip, net žinant tą faktą, paprastai nelabai kas pasikeičia.) Žinoma, nekalbėsime apie tai, ką gero veikėte visą naktį ir kokios to visko gali būti pasekmės — naujieji metai čia ne prie ko.
Iš kitos pusės žiūrint, viltis yra ne tik durnių motina, bet su naujais metais vis vien nieks nepasikeis.
Iš tikrųjų tai yra tik stereotipas, tik viltis, jog gyvenimas savaime pasitaisys, o kada gi pasitaikys geresnė proga, negu Naujieji?
Kur realistiškas požiūris į gyvenimą? There is no miracle. Neateis pas tave Naujųjų naktį jokia fėja ir tavęs, mielojo, neišgelbės, jei pats lūzeris būsi. Tam, kad gyvenimas pagerėtų, reikia pakelti, po galais, subinę, eiti ir veikti. Ir ne šiaip sau veikti, o VEIKTI, taip, kad dūmai rūktų.
Ir jokie čia nei metai, nei batai, nei paltai nei dar kas nebepadės. Kiek laiko jau prarasta? Tik įsivaizduokite, kaip jį būtų galima panaudoti.
Galimas daiktas, jog padarius būtent taip, dabar būtume sėkmingi darbininkai, mylimi vyrai/žmonos/tėvai, puikūs mokiniai, galų gale — paprasčiausiai laimingi žmonės, gyvenantys dabartimi, o ne viltimis šimtui metų į priekį.
