Nepaprasti išgyvenimai ir random žmonės

Likimas, ko gero, turi geriausią humoro jausmą iš visų, ką kada nors pažinojau. Tikras pokštininkas.

Įmeta, tave, atrodo, į svajonę. Patalpina į aplinką, kurią įsivaizdavai tolimiausiose svajonėse. Bet, žinoma, neapsieina be niuansų ir „bet“.

Esi nuostabioje vietoje ir patiri nepaprastus dalykus. Jautiesi kaip aukščiausiu balu įvertintuose filmuose ar meistriškai „pafotošopintuose“ paveikslėliuose. Viskas yra. Viskas ranka pasiekiama. Tinkama vieta, tinkamas laikas. BET... Visa tai patiri su įdomiais, šauniais, maloniais, žaviais ir protingais, bet visiškai atsitiktiniais žmonėmis. Kopti į kalną turėtumei su žmogumi, kuriuo labiausiai gyvenime pasitiki, su kuo tikrai norėtumei apsikabinti stovint ten, ant kraštelio, kurio ranką norėtumei suspausti. Pasitikti saulėtekį turėtumei su žmogumi, kurio glėbys yra maloniausias, kuriam priklauso tavo jausmai. Tuo tarpu visas šias akimirkas tenka dalintis su tais, su kuriais bendrauji labai ribotą laiko tarpą. Su kuriais tikriausiai daugiau niekada nesusitiksi. Ir nesvarbu, kokie nuostabūs jie bebūtų.

Keistas dalykas tas gyvenimas. Niekada negali gauti 100 procentų. O galbūt, kažin, kaip tik šitai ir suteikia jam savotiško šarmo ir žavesio?..

Skirtingas akimirkas dalintis su skirtingais pasaulio žmonėmis...

Meilei niekada ne per vėlu

Kuo daugiau tenka būti už savo namų, valstybės, gimtosios šalies ribų, tuo didesnė yra nuostaba. Tuo ryškesnis darosi savo Gimtinės suvokimas. Ir visai ne ta prasme, apie kurią pirma galima būtų pagalvoti.

Kuo toliau nuo namų esi, tuo labiau imi juos branginti. Net nepaisant visų tų galimybių – kurios neretai užsienyje atsiveria daug plačiau, nepaisant didesnio stabilumo, tiek finansinio, tiek socialinio ar kokio nors kitokio – imi suvokti, kas tau yra Namai.

Su savo jau dabar turimais įgūdžiais ir kalbų žiniomis galėčiau gyventi bent poroje labai stabilių valstybių, kur nereikėtų nerimauti dėl išlaidų, kadangi plačios veiklos galimybės užtikrintų visavertį gyvenimą ir buitį, dėl kurios Lietuvoje ne visada galiu būti tikra. Tačiau.

Stebėdama nuostabią norvegišką gamtą ir galvodama apie viską, ką man gali duoti pasaulis, sugrįžtu į išeities tašką. Į tai, kas yra vadinama Namais. Galbūt žolė kitur tikrai yra žalesnė, tačiau yra kažkas nepaaiškinamo, galbūt tas lietuviškas kuklumas, verčiantis rinktis ne protu, o širdimi.

O širdis, ypač būnant toli, kužda viena – nėra geresnio jausmo negu pabusti savo lovoje, negu turėti galimybę apkabinti savo artimuosius, negu kas dieną praeiti pro iki skausmo pažįstamus pastatus, kalbėti savo gimtąja kalba ir galėti visur aplink save ją girdėti ir matyti. Nereikia net užsimerkti, kad matytum visą savo kambarį su jame išdėliotais daiktais, vaizdą pro savo langą, mamos šypseną ar Vingio parko takelius. Ten oras kvepia namais, ten batų kulniukai kitaip kaukši, ten lietaus barbenimas skamba kitaip.

Galbūt tam ir skirtos kelionės – kad atrastume save. Ta prasme, – kad suprastume, jog esame tinkamoje vietoje. Jog mūsų siela priklauso ne visam didžiuliam globaliam pasauliui, kaip tai dabar madinga sakyti, o tik vienai vienintelei vietai. Juk dalykai ima ryškėti tik žengus du žingsnius atgal – iš arti ne visada eina pamatyti tikrąją paveikslo esmę. Ir nebūtina garsiai šaukti apie savo patriotizmą, nes (visų pirma, kas per daug, tas jau kvepia nacionalizmu...) tikroji meilė yra ne paviršiuje, o ten, giliai širdyje, ir atrasti jai kartais prireikia daug laiko. Man prireikė kokių devyniolikos metų. Bet juk niekada ne vėlu.