Susidūrus su knygomis (privalomoji literatūra nesiskaito) kažkaip visada užplaukia. Ypač jeigu tos knygos - Parulskio. Ypač jeigu tą apdainuotą ir išskaitytą Parulskį pamatai gyvai.
Ir iš karto viduje kažkas tarsi atsilaisvina - supranti, jog turite net du bendrus dalykus. Parulskis irgi nemoka kirčiuoti ir jam irgi yra krizė.
Per susitikimą su skaitytojais dėl minėtosios krizės abejoti neteko. Sėdi vargšas, pasakoja, ką vakar sapnavo ir panašius niekus, - skaitytojams šokas. O tu supranti - kartais, kai žinai, kad iš tavęs labai daug tikisi, norisi imti ir kokį nors tokį, atsiprašant, šūdą sumalti. Kad nebūtų daugiau naivių vilčių ir įsivaizdavimų, kad kažkas kažkodėl jas turi pateisinti. Nes kai visą gyvenimą tik tą ir darai, kad teisini ir kopi iš vienos viršūnės į kitą, vėliau to ima ir tiesiog nepastebi. Nepastebi, kad tau gal, tarkim, irgi reikia minutės pertraukėlės. Bent atsipūsti.
O čia dar ir arklio metai ateina. Su visom savo užuominom į "arsim, dirbsim, nenustosim". Nors ligi šiol ir taip jau kaip ir žinojai, ką reiškia sunkiai dirbti. O tada prasideda: kažkokie nesusipratimai, amžinas balaganas galvoje ir namuose, didelis krūvis ir dar visokie idijotai su savo nukrypimais nuo normos. Nu negalima juk taip, negalima.
O šiaip, tai įsivaizduokit, kaip turėtų būti nuobodu - kaskart vaidinti super žvaigždę didvyrį, pasakoti visokius niekalus ir skaityti ištraukas iš knygos, kurią visi atėję jau ir taip nusipirko ir ketina kada nors skaityti. O dar ir tie visokie vedėjai iš abiejų šonų apsupę, su savo kvailais klausimais ir visokiais ten provokuojančiais juokeliais. Baisiai jau statiška. O rašytojas, jis juk, kūrybos žmogus. Ima ir išvaro visus vedėjus, ir sėdi vienas pats, ir pliurpia nesąmones. Bet tą akimirką supranti, kad tai yra tūkstantį kartų geriau už tuos performansus - "aš rašytojas, super mandras ir patyręs, o jūs sėdėkit ir nė cyptelt nedrįskit, o klausimus aš jums irgi padiktuosiu".
Jis toks pat. Keikiasi, liūdi, susidaro pirmą įspūdį, tamposi po visokius varginančius renginius ir bendrauja su varginančiais žmonėmis. Kenčia krizę va.
Labiausiai liūdinantis dalykas, - kad dažniausiai skaitytojai į knygą žiūri kažkaip ne taip kaip reikėtų. Pernelyg paviršutiniškai. Kažkas iš serijos: tai rašytojo darbas, įkvėpimas, jo slaptos mintys, jo patirtis, žodžiu, visa, kas nuostabu ir pakylėja/pamoko/etc. Nors iš tikrųjų, visi tie žodžiai gali būti tiesiog kančia. Tai yra ligos simptomai. Ligos, kuria serga visi rašytojai - o vadinasi ji "mąstymas" arba tiesiog "mintys". Tai yra iškrova, mąstymo atmatos, pašalinamos perdirbtos medžiagos. Kratinys. Ir ką daryt, jeigu tos mintys tampa, pavyzdžiui, prastai parduodamos? Ir nuo ko priklauso ta sėkmė? Tada turbūt belieka iš baltų spausdintinių puslapių persikelti į kokį nors blogą marazmatišku pavadinimu ir tęsti savo tiradas ten.
Ką aš ką tik sėkmingai padariau.
Amen.
