18 rugsėjo 2011
Bandymas rašyti novelę
Atrodė, tos bemiegės naktys nepasibaigs niekada. Teptukai apsunkę, iš medžio virtę švininiais, šeriai sustingę, nepajudinami. Ant drobės smėsčioja vizijos kaip vaiduokliai, bet tie vaizdai mirga taip greitai, kad neįstengi susiprasti. Tas sukriošęs fotelis, kadaise buvęs sodriai violetinis, nublukęs kartu su prabėgusiomis dienomis, nepastebėtomis ir bevaisėmis. Ant atramos — ilgų, išbalusių pirštų duetai. Dvelkiantys šalčiu, nepakitusiu nuo pat pirmos dienos, justi iš tolo. Pusiau atsuktas veidas, ir toks viltingas žvilgsnis. Bet ne pro langą, o į jį. Lyg ten toliau nieko nebebūtų, lyg toliau žvilgsnis negalėtų prasiskverbti. Juodos suknios su baltu veidu duetas — giltinė. Šalta ir apledėjusi.
Šalta. Toj nežinomybėj šalta. Tarpgalaktinėj erdvėj. Negelbsti atlapoti rūsio langai ir stambios snaigės, kurios galėtų atsidurti ant skruosto. Šaltis visur — tarp kažkokį laumių šokį šokančių užuolaidų ir tarp plaukų — juodų.
O ant drobės baltų, ilgų pirštų kontūrai. Plaštakės kaulėtos, siauros, tokios moteriškos. Nepabaigtos piešti plaštakės. Pirštai, kurie kadaise buvo sukurti pianinui, švelniems jo klavišams, baltai juodoms dėmėms, ar atvirkščiai — juodai baltoms. Sustingę pirštai tarp sustingusių teptukų. Švininių. Suakmenėjusios plaštakės drobėje, nepaliestos. Daugiau nepaliestos. Nepabaigtos svetimkūnio, iš ten, iš kitapus. Nepabaigtos.
11 rugsėjo 2011
Odė skrandžiui
Te palaimina Dievas mano dehidratuotą, kaip guglėtransleiteris sako, organizmą.
Alų, dar pagerinusį visą šitą situaciją (nors sunku suvokti, kur jau gali būti sunkiau — karstas turbūt būtų tūkstantį kartų lengvesnė išeitis) ir mano naująjį maistą — džiuvėsėlius.
OMFG, čia tai naktis.
Maniau, mano kūnas iškeliaus tiesiai į Dangų baltu takeliu su pūkuotais turėklais.
Nors kartais kyla labai įvairių minčių, mano filosofuoti linkusioje, kaip mūsų lietuvių kalbos mokytoja sako, galvelėje. Galbūt tai buvo įprastinė būtinybė bėgti iš vakarėlio. Pati nenorėjau, tai organizmas pasiuntė signalą, nors, keista, kad kažkodėl tą signalą siuntė ne smegenys, o skrandis.
Anyway, vakarėlis buvo tobulas — nematomo draugo apsiaustas, kelionės salė-tualetas, tualetas-salė ir again salė-tualetas, ir beveik matomo draugo atsisveikinimas. Kad ir nelabai ten to kam reikėjo, vien draugiškai skleidžiančioms šilumą mano gyvenimo meilės bendravardžio akims.
Kristi į lovą ir išgaruoti būtų didžiausia svajonė, bet kur gi tau.
Patys smagumai tik prasidėjo.
Nežinau, kokia Lochneso pabaisa nusprendė apsigyventi mano skrandyje, bet atrodė, kad jis plyš. Sveikos, skrandžio sultys! Sveikos, aštuonios anglies tabletės ir dubenėlis, pripildytas nesakysiu ko. Velniai griebtų, atrodė, kad visas daugiabutis niūniavo palei mano dejones, kurių sustabdyti buvo jau tiesiog neįmanoma. Mano plyštantis skrandį, kai tave išbučiuočiau, kaip tu gyvas dar likai. Nežinau, gal su Angelu sargu ir tu turėjai kažkokių sutarčių, šiaip ar taip, bučiuot jus abu reikia.
Čia karšta, čia drebulys, čia drebulys, čia karšta. Ir ką tu sakysi, mano paklodė turbūt norėjo mane primušt. Ir lova, matyt, galvojo "šokinėja čia nuo šono ant šono, Dormeo tuoj neatlaikys, verši tu". Ir dejonės, ir šikalionės, ir kas tik nori.
Matyt, viskas buvo išmąstyta: užmigsiu, kai žmonės namo iš vakarėlio grįš. Kas grįžo šeštą ryto, tiems viva! Sapnų karalystė buvo geriausia, kas galėtų būti tą naktį.
Kad tik nereiktų keltis ir žiūrėti į veidrodį. Tokios gražuolės savęs dar niekada nemačiau. Kita vertus, galima diagnozuoti, aš tokia buvau patyrusi klinikinę mirtį, mat, ir neturit jūs teisės čia dar kažko iš manęs norėt.
O šiaip, visa tai yra šūdas. Nelinkiu aš jums apsinuodyti, ir valgyti, ir apskritai, tik alų gerkit, gerkit alų. Ir mano paistalų neskaitykit. Prisiskaitysi manęs, o aš visokiausių Parulskių, tai pačiam vėliau tokiam tapti galima.
O dar, pasakysiu aš jums, svoločius yra tas paštetas, ar ta pica, ar tas aš jau nežinau kas, ar čia vis dėlto Lochneso pabaisos reikaliukai, anyway, mano angelui sargui reikia statyti paminklą. Maniau, man jau antras apendicitas. Kad skėtis jiems skrandyje išsiskleistų, po velnių.
Alų, dar pagerinusį visą šitą situaciją (nors sunku suvokti, kur jau gali būti sunkiau — karstas turbūt būtų tūkstantį kartų lengvesnė išeitis) ir mano naująjį maistą — džiuvėsėlius.
OMFG, čia tai naktis.
Maniau, mano kūnas iškeliaus tiesiai į Dangų baltu takeliu su pūkuotais turėklais.
Nors kartais kyla labai įvairių minčių, mano filosofuoti linkusioje, kaip mūsų lietuvių kalbos mokytoja sako, galvelėje. Galbūt tai buvo įprastinė būtinybė bėgti iš vakarėlio. Pati nenorėjau, tai organizmas pasiuntė signalą, nors, keista, kad kažkodėl tą signalą siuntė ne smegenys, o skrandis.
Anyway, vakarėlis buvo tobulas — nematomo draugo apsiaustas, kelionės salė-tualetas, tualetas-salė ir again salė-tualetas, ir beveik matomo draugo atsisveikinimas. Kad ir nelabai ten to kam reikėjo, vien draugiškai skleidžiančioms šilumą mano gyvenimo meilės bendravardžio akims.
Kristi į lovą ir išgaruoti būtų didžiausia svajonė, bet kur gi tau.
Patys smagumai tik prasidėjo.
Nežinau, kokia Lochneso pabaisa nusprendė apsigyventi mano skrandyje, bet atrodė, kad jis plyš. Sveikos, skrandžio sultys! Sveikos, aštuonios anglies tabletės ir dubenėlis, pripildytas nesakysiu ko. Velniai griebtų, atrodė, kad visas daugiabutis niūniavo palei mano dejones, kurių sustabdyti buvo jau tiesiog neįmanoma. Mano plyštantis skrandį, kai tave išbučiuočiau, kaip tu gyvas dar likai. Nežinau, gal su Angelu sargu ir tu turėjai kažkokių sutarčių, šiaip ar taip, bučiuot jus abu reikia.
Čia karšta, čia drebulys, čia drebulys, čia karšta. Ir ką tu sakysi, mano paklodė turbūt norėjo mane primušt. Ir lova, matyt, galvojo "šokinėja čia nuo šono ant šono, Dormeo tuoj neatlaikys, verši tu". Ir dejonės, ir šikalionės, ir kas tik nori.
Matyt, viskas buvo išmąstyta: užmigsiu, kai žmonės namo iš vakarėlio grįš. Kas grįžo šeštą ryto, tiems viva! Sapnų karalystė buvo geriausia, kas galėtų būti tą naktį.
Kad tik nereiktų keltis ir žiūrėti į veidrodį. Tokios gražuolės savęs dar niekada nemačiau. Kita vertus, galima diagnozuoti, aš tokia buvau patyrusi klinikinę mirtį, mat, ir neturit jūs teisės čia dar kažko iš manęs norėt.
O šiaip, visa tai yra šūdas. Nelinkiu aš jums apsinuodyti, ir valgyti, ir apskritai, tik alų gerkit, gerkit alų. Ir mano paistalų neskaitykit. Prisiskaitysi manęs, o aš visokiausių Parulskių, tai pačiam vėliau tokiam tapti galima.
O dar, pasakysiu aš jums, svoločius yra tas paštetas, ar ta pica, ar tas aš jau nežinau kas, ar čia vis dėlto Lochneso pabaisos reikaliukai, anyway, mano angelui sargui reikia statyti paminklą. Maniau, man jau antras apendicitas. Kad skėtis jiems skrandyje išsiskleistų, po velnių.
08 rugsėjo 2011
04 rugsėjo 2011
Ak, tos moterys
Ir, žinoma, jis pasikeitė. Nors taip norėtųsi, kad nepasikeistų. Nesuaugtų ir nesusiprotėtų, kad moteris — tai anatomija.
Nors visa tai jau prieš kokius du šimtus metų pamiršta, ir jis mane myli kaip savo motiną, dukterį ir sesę. Ir aš jį myluoju, kaip savo jaunesnįjį ir vyresnįjį brolį — a la du viename. Ech, ką ta Maxima su žmonėmis daro. Net vyrus du už vieno kainą duok.
Bet ką tu padarysi, tos moterys — jos pavydo fabrikas. Moterys pavyduliauja visų visiems ir visada. Sūnaus savo trylikametei snarglei pavydės. Ir to, kurį įsimylėjusios jau nuo kokios penktos klasės, už kurį net visą savo didelį namą kartu su šeimos nariais atiduotų, o jis velnias dėmesio nekreipia. Mat — užsiėmęs žmogus. Ar nelaimingas. Ar laimingas? Gal tų panų jau kokią dešimtį turi, tai į šonus žvalgytis nespėja. O kad ir vieną, kokią gal didžiapapę. Tada katastrofa. Kartais moteris iškeičia į didžiapapes, pati žinau.
Telaimina Dievas chirurgus, taupysiu implantams. Gal tada ir į mane kitas panas iškeitinės. Nors, tada turėsiu pasisamdyt apsauginį — uždusins dar tos moterys už C dydį ir už tuos vyrus svetimus. Moterys gi — pavydo fabrikas.
Prisiskaitai visokiausių Parulskių, ir pradedi po to pats šlamštą stūmt. Samprotavimai, matai.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)