Jeigu vilkai išeina

Jeigu vilkai išeina, jų nesugrąžins balti ėriukai nei piktos akys žaliosios raganos katės sapnais nusikamavusios ir išlakusios pėdas ir patalynes baltas dievų, nesugrąžins vilkų balti ėriukai, tik jų vaikai — baimės ir gėdos blogėtos.

Viena mįslė

Kodėl aš visad turiu pretenzijų žmonėm? Ir dar kasdien savęs to klausiu. Kodėl kasvakar guluosi su nusivylimo kibirkštėle akyse? Kažkas nepasisekė, neišsipildė, nuliūdino, nuskriaudė? Kodėl visus 15 metų gyvenus kaip visi normalūs žmonės, dabar staiga susikūriau kažkokį „savo asmeninį pasaulį“ ir prikišu žmonėm, kad vieną galių į jį įsileisti, kito — ne? Argi ne kvaila? Kodėl vieni žmonės man patinka, kiti — ne? Kaip aš juos skirstau, ką? Kurie geri, įdomūs, linksmi? Ne, taip skirsto kiti. Galbūt aš juose ieškau tų bruožų, kurie man patinka, kurių trūksta man pačiai? Arba tų, kurių yra ir manyje? Sutikus nepažįstamąjį pirmiausia pažvelgiu, kaip jis apsirengęs ( man dėl to šlykštu, bet kodėl aš turiu stengtis gerai atrodyti, o kiti ne? Kodėl neradus kokio stilingo skuduro turiu jaudintis, o kiti gali maišą ant galvos užsidėti ir gerai? ) . Antrą žingsnį darau retai, nebent reiktų su tuom žmogum bendrauti — pažiūriu į veidą. Labai prastai įsimenu žmonių veido bruožus. Ką buvo apsirengęs, galiu išklot iki smulkmenų, o vat veido — nė kiek. Nemėgstu daug pasidažiusių. Turbūt jau geriau spuoguotas, negu makiažo pagrindo pertekliumi žibantis. Trečia : elgsena. Nekenčiu išsišokėlių. Arogancijos, kažkokios kvailos vaidybos velniai žino kam. Man patinka ramūs. Kaip iš kitos planetos, šiek tiek. Net kvaila. Bet ką gi darysi. Ir paskutinia — jau bendraudama su žmogum, visada jame ieškau : nuoširdumo, tikrumo ( ta prasme ne padlaižio ir veidmainio ) ir harmonijos. Mane baugina nė kiek dėl gyvenimo neapsisprendę. Ir apskritai, kartais aš šventai tikiu, kad esu totali kvailė. Nes niekas tokiame amžiuj nė mąstyt nemąsto apie tokius dalykus. Nuo kurių niekam nei šilta nei šalta. Tik aš amžinai susirūpinusi savo būtimi ir paskirtim. Arba kitų. Apskritai visas pasaulis man didžiulė mįslė. Ir mano profesija turbūt turėtų būt tos mįslės sprendimas, o ne stilistika, konsultavimas, ar tos kvailos kultūrinės veiklos organizavimas. Nes aš nieko daugiau nesugebu. Taip. Tik sklandžiai mąstyti ir gražiai pasisakyt. Ir aš visiškai to neslepiu. Todėl, dar, visad atsižvelgiu, ar žmogus moka gražiai išsireikšti.

Kvaila.