Prisimenu, kaip šių metų pradžioje
svajojau, kad jie kuo greičiau pasibaigtų. Iš visos širdies jų nekenčiau ir
nenorėjau. Kiekviename žingsnyje girdėjau „NE“, ir niekaip nemokėjau užpildyti
tuštumos, kuri, iš tikrųjų, buvo niekas kita kaip eilinė klaida.
Feb
24
Dievas visada veda sunkesniais keliais,
nes kiekvienas jų turi savo svarbią reikšmę. Tačiau šiemet tiems sunkiems
keliams nėra pabaigos: sužeidė mano širdį, negavau trokštamo darbo, bute nuolat
genda santechnika ir trinka elektra, atitolo žmonės, kuriais maniau galinti
pasitikėti, net italų kalbos kursų negavau. Visada stengdavausi, bet dabar neina
rasti atsakymų į klausimą „Kodėl?“, „Kam visa tai?“. Siaubingi išgyvenimai
raižo mintis ir kūną. Du sunkiausi mėnesiai mano gyvenime.
Retsykiais gyvenime būna arba viskas
arba nieko. Ta akimirka, kuomet užstatai viską, ką turi – ir jau tik sėkmės
klausimas – ar fullhouse, ar išeini tuščiomis. Bet krizės juk, jos juk
amžinai nesitęsia. Ir praėjus laikui, lyginant tai, ką sakei, ką jautei, kaip
jauteisi, pasidaro tiesiog sunku patikėti.
Su pavasariu, ir vasara, ir rudeniu, ir
su žiema, reikalai nesiliovė ėję tik geryn. Sutaisėm visus kranus ir vamzdžius,
namai tapo tikrai ta vieta, kur norisi grįžti, atsirado toks darbas, į kurį
nesunku atsikelti šeštą ryto – tik šiaip, kad galėtumei pusvalandžiu anksčiau
ateiti ir ilgiau pabūti. Atsirado tiek naujų žmonių. Kaip niekuomet. Bet ne
praeivių, ne šiaip sau. Jie – tokie, kuriuos
norisi pasilikti šalia. Kurie yra kur kas daugiau. Išsipildė dvejų metų svajonė
numeris vienas – vasaros mokykla Norvegijoje – vienas nuostabiausių mėnesių
mano gyvenime. Su nauda, kurios sveiku protu nė neitų išmatuoti, kaip neina
išmatuoti visų tų gražių saulėtekių ir saulėlydžių, pamatytų ten.
Visko būta –
tiek patyrimų, tiek jausmų, tiek asmeninių pasiekimų: sveikatos, sporto,
romantikos, savanorystės, įsimintinų kelionių, net italų mokytis gavau. O dar,
dar – svarbiausia – sugrįžo įkvėpimas. Nelauktai, netikėtai. Ir atnešė didžiulę
idėją, kuri, viskam gražiai susidėliojus, reikštų mano didžiausią gyvenimo
svajonę, norą, troškimą, siekį. Reikštų visą mane. Išsipildžiusią iki pirštų galiukų.
Gavau
viską, ko tik galėjau trokšti. Ir dar su investicija į ateitį. Šie metai išmokė
daug. Visų pirma, nevertinti pagal knygos viršelį. Bet svarbiausia, ką šių metų
dėka išsinešiau, yra tai, kad nebūna nesėkmių. Būna tik įspėjamieji ženklai, jog tai ne tavo posūkis. Ir kad
viskas, kam reikia įvykti, būtinai įvyksta – tada, kada labiausiai reikia.
Šie metai kaip
„M&M‘s“ pakelis – visko daug, įvairaus ir spalvoto, ir velniškai skanaus. O
riešutai šiaip, dar ir labai sveika.
