Ak, tos akimirkos iš filmo juostų

Kartais taip juokinga ir tuo pačiu keista suvokti, jog iš šono mūsų gyvenimas iš tikrųjų atrodo kur kas gražiau, negu esame linkę manyti. Kartais, būdamas kokio nors įvykio sūkuryje, pamąstai, kaip visa tai atrodo iš šalies ir nustembi – ir oi, kaip maloniai – viena ar kita akimirka yra kaip iš to ar ano filmo. Nežinau, ar tokios fazės užeina tik tokiems kinomanams kaip aš, per savaitę pažiūrintiems vidutiniškai 5 filmus, tačiau yra kaip yra.

Atsitiktiniai susitikimai su seniai nematytais žmonėmis, basos kojos ryto rasoje, romantiški pasivaikščiojimai prieblandoje, netikėtos reakcijos ir mimikos – visa tai stebėti yra saldžiau už saldų. Kartais taip ir norisi, kad kas išsitrauktų jei ne kamerą, tai bent jau fotoaparatą ir užfiksuotų tą neaprėpiamą malonumą.

O gal vis dėlto labai kvaila yra gyventi ir mąstyti filmų epizodais, nes juk visi filmai sukasi aplink mus, aplink tai, kas vyksta iš tikrųjų, kiekvieną dieną (fantastikos žanrą palikime nuošalyje), kas ne vienam mūsų yra rutina? Gal auksinis vidurys, kurio vertėtų laikytis yra: užvis pirmiausia yra gyvenimas, kiekviena atskira jo akimirka, susipinanti į siužetus, o tik tada – tinkamu kampu pasukta kamera. Be to, juk gyvenime viskas vyksta daug nuoširdžiau, nėra jokių scenarijų ir nuspėti tai, kas bus sekančiame epizode, ne visada įmanoma...

We will share your message, Turkey!

Let’s make a photo together? This question we got every minute, during our stay in Turkey. Amazing emotions came to us then more than 20 children were running to you, because you’re the first foreigner, they’ve ever seen in their life and they want just touch you and take a picture together.

Culture shock? Yes it was, all the time we felt it more than ever. People from towns and different countries came to the village – met a lot of Turkish people whose religion, traditions, mentality and finally language differs. But we were surprised everyday – we used to try different homemade Turkish food, tried to make it ourselves. We touched their life! We participated! We saw how Turkish people are respecting their old traditions – they are using handicrafts things in their daily life, they are still so religious in villages. Children all summer are going to school and all day studying just Quran. And they love it! Love this life! We realized that love to the country can be infinite and it stimulates to stay in the country and to work for it. Turkish flags are everywhere – from the shops to balconies of private flats. And pray from far away at 4 a.m. Imagine: mountains around, sunrise and pray. Believe me, you will feel this spirit just being there.

A lot of people think that youth projects are the attractive kind of spending time with foreigners together abroad, but they are starting to understand the real meaning and effect just after participation. What was the aim of the project “Where is a village far away” in Kayseri, Turkey? To show unseen Turkey, unseen Turkish villages, authentic culture, religious people, traditions and amazing untouched landscape. I’m sure that youth from Bulgaria and Lithuania got a lot of impressions and will make this project in their countries.

“Benim Grybas. Cok guzel” Who have heard this four words in Turkey? Our project family member presented himself like this, to all the people he met. Actually, participants discovered not just Turkey, but also themselves. They found perfect communication skills inside – they kept contact without language – just good emotions and smile. I think that week that we spent in Turkey will be in our memories for long years.

We will share your message, Turkey, your nice message, for Europe!

Thanks you Yilmaz Metin Unal and his team, especially Ogulcan Karahan, who invited us. You are amazing friends and I’m very lucky, that I got to know you.

Julia Mack

YCC “EUROPROJECT”

Turkija iš arčiau: jaunimo mainai suteikia daugiau galimybių

Daugeliui Turkija, ko gero, asocijuojasi su egzotika, kurortais ir palmėmis, tačiau ar ji tikrai tokia? Vykstant į šalį pagal kelialapį, kurį paruošią turizmo agentūra, dažniausiai pamatome ne tikrą šalį, o tik turistams sukurtą iliuziją. „Iš vidaus“ užsienį pažinti galima arba planuojantis kelionę pačiam, arba prisijungus, pavyzdžiui, prie jaunimo mainų programos. Su jaunimo mainais kuo sėkmingiausiai dirba mūsų vietinis Jaunimo bendradarbiavimo centras „Europroject“.

„Europroject“ – didžiausia Šalčininkų rajono jaunimo organizacija, subūrusi 78 jaunus aktyvistus, siekiančius pažinti, tobulėti ir motyvuoti kitus. Rugpjūčio 11 d. organizacijai sukanka 4 metai – laikotarpis, per kurį buvo nuveikta tikrai nemažai: gausybė visuomeninių veiklų bei akcijų, virš 20 jaunimo mainų projektų, iš kurių 5 – Lietuvoje, likusieji – Italijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Turkijoje. Glaudžiausiai jaunimo bendradarbiavimo centras dirba su Turkija, kurioje iki šiol turėjome galimybę svečiuotis net 12 kartų. Projektų temos – kuo įvairiausios: vaikystės žaidimai, rankdarbiai, teatras, kultūros lobiai, ekologija.

Šiemet jaunimo mainų projekto Turkijoje tema buvo autentiška turkų kultūra, o veiksmas vyko turkiškuose kaimuose, kur po 14 dalyvių iš JBC „Europroject“ ir Bulgarijos svečiavosi nuo birželio 29 iki liepos 7 dienos. Tokios temos dėka projekto dalyviai turėjo progą pamatyti tikrą gyvenimą Turkijoje ir palyginti miestų šurmulį su kaimų ramybe ir tyla. Kai kas žavėjo, kai kas stebino ir net stulbino – ši šalis mirga kontrastais.

Turkijos gamta turtinga pačių gražiausių ir unikaliausių reiškinių, pradedant kriokliais, baigiant uolų lauku Kapadokijos regione, kuris pasižymi ypač vaizdingomis kalnuotomis vietomis, tarp kurių yra pasaulio paveldu paskelbtas Gioremės slėnis. Be vaizdų, Kapadokijoje turėjome galimybę susipažinti su turkų šokio tradicija – vietos restorane turistams rengiamas tradicinių šokių-vaidinimų vakaras, kuriame kviečiami dalyvauti ir patys žiūrovai. Be to, „kultūrinių mainų“ tikslu buvo surengtas kultūrinis vakaras, per kurį projekto dalyviai bei jaunimo organizacija iš Kayseri miesto pristatė savo šalis, pamaitino savo tradiciniu maistu, traukė dainas savo kalbomis ir mokė tautinių šokių.

Vos atvykus į Turkiją vienas pirmųjų nuostabą keliančių dalykų buvo keturis kartus per dieną mečetėse paleidžiama malda. Dar daugiau, mečečių gausu ne tik didžiuosiuose miestuose – bent po vieną yra net visai varganuose kaimuose. Religingumas šioje valstybėje itin svarbus, ypač mažesniuose miestuose, gyvenvietėse – kur modernus pasaulis dar nespėjo paveikti įsišaknijusių tradicijų. Be tikinčiųjų valstybė, matyt, ugdo ir tikrus patriotus – vėliavos kabo beveik visur, net ant gyvenamųjų namų balkonų. Jeigu bendrai turkiška kultūra pasirodė dar pakankamai priimtina, tai tradicinis turkų maistas buvo tikras išbandymas. Manti (į labai smulkius koldūnus panašus patiekalas, pagardinamas įvairiais padažais), airanas (gėrimas: vandeniu atskiestas jogurtas, grubiai tariant, panašus į gazuotą kefyrą) ir duona su specifiniu ožkos sūrio įdaru patiko toli gražu ne visiems.

Viso projekto metu buvome apsistoję gyvenvietėje netoli Kayseri (Talas) – pramoninis, neįtikėtinai ramus ir religingas miestas. Šalia jo esantys kaimai yra pakankamai neatsilikę, tačiau labiau atitolusiuose situacija ryškiai skiriasi. Žmonės gyvena namukuose, panašiuose į uolas, o vaikai, atrodo, atiduotų viską už svetimšalio su fotoaparatu dėmesio trupinėlį. Tose vietovėse palaidotos visos perspektyvos, o pažanga ir prabanga, atrodo, jų nepasieks niekada. Lyginant šias ramybės salas: kaimus ir Kayseri su Stambulu (ten praleidome apie parą), atrodo, kad tai visiškai skirtingi poliai. Stambule virte verda naktinis gyvenimas, pilna žmonių, aprangos stilius visiškai laisvas, o naktį gatvėje išmaldos prašantys vaikai, atrodo, visiškai įprastas reiškinys. Nuo pat oro uosto turistus lydi iliuzija: lysvės, žolynai, švara, tačiau miesto centre esančiame parke visiškai normalu aptikti prie kiekvieno medžio paliktas šiukšles ar maisto likučius.

Taigi, šis projektas buvo kur kas daugiau negu turistinė kelionė. Šių jaunimo mainų dėka turėjome galimybę apsilankyti ne „išblizgintoje“, o autentiškoje, tikroje kontrastų šalyje: kur pramonė yra skurdo kaimynė, kur nuostabi gamta negailestingai teršiama šiukšlėmis ir kur gatvės verslo potencialas, ko gero, yra didžiausias pasaulyje.

Mirena Tumaitė