Ką gi, ką gi, po ilgų mėnesių neapsireiškimo pagaliau
pasirodau su savo niekaip ypatingai neoriginaliu įrašu. Tai padaryti reikėjo
jau seniai. Bet kai artėja sesija (ypač patį pirmą kartą), minčių srautai
žymiai sumažėja, tiksliau, vis labiau linksta visokių literatūros teorijų
kryptin, o ir laiko toms mintims įamžinti ne visada yra. Visgi Kalėdos – puiki
proga kelias dienas atsikvėpti prieš neriant į tolimesnius keturis išbandymus,
per kuriuos norisi „pernerti“ kaip įmanoma greičiau, kad po jų, tikrosioms atostogoms
prasidėjus, galėčiau apdovanoti save pačiais nuostabiausiais dalykais ir
pačiomis geriausiomis atostogomis. O dabar prie reikalo.
Šventės yra toks dviprasmis dalykas... Viena vertus – jaukūs
pasisėdėjimai šeimos apsupty, dovanos, šiluma ir jaukumas. Kita vertus – perdėm
dideli rūpesčiai, skubėjimas, nesaikingas valgymas, etc. Niekada ypatingai
nemėgau visų šventinių susibūrimų. Gal dėl to, kad visada norėjosi dar daugiau
to jaukumo, šurmulio, daugiau veidų ir balsų. Gal todėl pavydėjau ir vis dar
pavydžiu didelėms ir gausioms šeimoms, kurios per šventes susirenka kartu, juk
mūsų šeimos ratas mums su broliu suaugus susiaurėjo iki poros šeimos narių.
Nors, kuo labiau suaugi, tuo labiau pasikeičia, tarp viso kito, ir požiūris į
šias šventes, pats jų šventimas. Šį kartą Kūčios ir Kalėdos buvo palaimingai
kitokios.
Visų pirma, tokios ramios ir jaukios, oras sklidinas
patiekalų aromatų, o kambarys skendo žvakių liepsnelių šviesoje. Tuomet vakaras
po vaišių pavirto ilgais pasišnekučiavimais su mama, tokia pasiilgta ir kaip
visad rūpestinga. O, tas palaimingas jausmas susitikti su senais gerais
pažįstamais ir, pagaliau, su draugais, kurių nematei pusę metų, kurių (pusės
metų), berods, visiškai nebuvo. Rodos, apkabintum ir stovėtum taip visą
amžinybę nepaleisdamas. Ir, kaip įprasta, juoko ir pokalbių srautų kupini
vakarai. O, kaip pradedi, žmogus, vertinti tas akimirkas, kai jos tampa tokios
ribotos. Pagaliau, kaip gera ir vėl būti namie. Miegoti savo lovoje, stebėtis,
koks didelis mūsų vonios kambarys palyginus su mūsų nuomojamu butu ir begalė
visokių smulkmenų smulkmenėlių. Kažin, galbūt Kalėdos iš tikrųjų yra
stebuklingas metas?
