Galiausiai, jie juk, sudegs

Žmonės pažįstami ne nelaimėje. Ne bėdoje. Ne nesėkmėje.

Užklupus sunkumams net artimiausias žmogus gali pritrūkti žodžių, gali nemokėti sureaguoti, net būdamas šalia. Lemtingą akimirką gali padėti to paties autobuso laukęs praeivis, atsitiktinai pro šalį ėjęs nepažįstamasis.

Žmonės parodo kas jie esą kaip tik džiaugsme. Kito džiaugsme.

Vienas mokės visa širdimi džiaugtis kito laimėjimais, gebės tikėti, kad tai pelnyta laimė, mokės palinkėti dar daugiau ir nuoširdžiai šypsotis.

Kitas tuo tarpu sudegs. Sudegs iš neapykantos ir pavydo. Ir apgaulingai pakeltuose lūpų kampučiuose slėps tylią piktdžiugą, kuri, juk, vis vien anksčiau ar vėliau pasimatys. Kuri anksčiau ar vėliau jį pražudys. Nes galiausiai,jis juk sudegs.

„Пчела жалит и сама того не зная, что умирает.“