Pirma išgirdusi apie filmą „Her“, pamaniau, kad arba aš,
arba pasaulis jau visiškai išsikraustė iš proto. Tačiau visgi nusprendus jį
pažiūrėti, mane tarytum nušvietė...
Kokią gi skaudžią naštą neša šis filmas! Kaip gi tobulai ji
visa savo esybe atskleidžia didžiausią šiuolaikinio ir ateities žmogaus problemą!
Jau nieko nebestebina visokių išmaniųjų prietaisų nualintos
akys ir prie ekrano lipte prilipęs veidas.
Mes įsivaizduojame idealią realybę, įsivaizduojame tobulus
žmones, gyvename vaizdais, kažkada matytais filmuose, kruopščiai sulipdytais iš
įvairiausių epizodų. Mes imame šnekėtis su ta neegzistuojančia būtybe, kuri
visad supranta, kuri viską padaro, kuriai viskas paprasta.
Įsijautus jau nebeatrodo keista kalbėtis su pačiu savimi ir
šypsotis orui. Gyvenimas tampa virtualus, skirtumas tik tas, jog tenka kas dieną
visur vilktis su savimi savo kūną ir valgyti.
Mes bijome būti vieni, nes vienatvė verčia mąstyti. Ta
vienatvės permirkusi tyla yra kaip intragarsas, žudantis nė pačiam nežinant,
kad netrukus tiesiog išsisklaidysi. Vienatvė skatina mąstyti, klausti savęs,
galbūt kas aš esu, ir kodėl esu. Ir kodėl esu vienas. Bet mums priimtiniau
bėgti nuo savęs. Nuo minčių. Nuo atsakomybės. Nuo skausmo.
Todėl vienatvė yra nebemadinga. Visi tarytum būriuojasi
glaistydami žaizdas ir lopydami plyšiukus.
O tikroji tiesa juk čia pat.
Mes esame vieniši. Velniškai vieniši, apsikarstę
naujausiomis technologijomis, bijome tai pripažinti. Bijome, kad leidus
smegenims atsipalaiduoti, toji mintis sušmėžuos, sugriaudama visas ilgai ir
kruopščiai kurtas iliuzijas.
