Postcrossing: England

Yey, Lithuania loves us

The globe

Kai kurie dalykai patinka daugiau, negu turėtų.

Genijai, sakai?

Sunku nuslėpti tai, kas veržte veržiasi. Ypač nuo tų, kas tave pažįsta pernelyg gerai, kad to nepastebėtų.
Sunku orientuotis, kai esi dezorientuotas. Ir tu nutyli, nutyli, nutyli. O nuoskaudos kalkėmis, giliai, tyliai, ramiai.
Tegu, tegu.
Iš esmės, tai kvailystė. Bet mano emocionalumas diktuoja kitaip.
Na ir tegu, tegu.

Wiener Zucker

Dirbtuvės

Genijai ir yra genijai

Stebiuosi žmonių mokėjimu dovanoti kalėdiškas dovanas, pasirašyti kalėdiškus sveikinimus. Neprisimenu, kad aš kada būčiau padovanojusi tikrą kalėdinę dovaną ar atviruką.
Rašydama atvirukus niekada nepaminiu progos, neva, ir taip suprantama. Nors ir suvokiu, jog po kokių dvidešimties metų (jei tas atvirukas nebus seniausiai supuvęs vietiniam savartyne) gali būti sunku prisiminti, kas čia per atvirukas ir kokiu tikslu dovanotas. nežinau, iš kur ta mano švelni nemeilė šabloninėms frazėms "su gimimo diena", "su šventėmis", et cetera.
Vis dėlto, dovanų į temą gauti labai smagu. Apskritai, dovanų gauti smagu. Turbūt taip pat smagu, kaip jas meistrauti ir teikti.

Genialus sprendimas;
nors nelabai gyvas, bet vis dėlto augintinis, lydėsiantis mane šaltais vakarais grįžtant iš papildomo. Handwarmer

Tas jausmas, kai tam tikri dalykai tiesiogine prasme prisikelia iš mirųsiųjų.
Kaip save keikiau, kai prieš kažkiek mėnesių sudaužiau bene vieną mėgstamiausių savo daiktų. Kaip džiugu buvo šiemet ta pačia proga jį atvynioti ir pastatyti savo "baltų daiktų pievoj". Grožėsiuos juo vėl be perstojo, grožėsiuos.

Draugai būna tiesiog genijai arba Kiečiausia dovana ever

Cookies

Nougat

Pasirodo, sakydama aplinkiniams, kad nemoku gaminti, begėdiškai meluoju.
Arba tiesiog netikiu snaudžiančiais savyje talentais. (lol)


Ne, aš negaminu. O nes ir nereikia. Kasdien namie manęs laukia skaniausias maistas. Bet kai ateina šventės, galvon, matyt, plūsteli kraujas, kaip visada norisi ekstremalaus, ir štai gimsta visokiausias nežinia kas. Kaip mama sako: "редко, но метко".
Nors, kaip taikliai, dar visai nežinia. Rytoj laukia etapas No2 - degustacija.
Neitališkai itališka nuga.
Žinoma, viskas pavyko nevisai pagal planą, kadangi akacijų medaus, pasirodo, yra deficitas. Šiaip ar taip, kažkas pavyko. Kažkas, kas sukėlė nepaprastai daug nepaprastai gerų emocijų. Ir atėmė b e p r o t i š k a i daug energijos. Ir nuo dabar gaminti yra nepaprastai šventiška.

Šventes jausti kaip niekad. Dėl kvapų virtuvėje, dėl blizgančių nuo švaros namų ir daug daug daug šviesos ir lempučių. Ak, ir dėl v i s i š k a i chill out'inio vakaro iliuzijos.
P.S. Stebiuosi, kaip dar nekrentu nuo kojų, po dviejų etapų koncerto, dovanos mamai  įgyvendinimo, didžiojo tvarkymo ir didžiojo gaminimo. Ech, daugiau tokių dienų.

“For everything you have missed, you have gained something else, and for everything you gain, you lose something else.”

Ak, tos šventės

Galutinai užvaldo (ar užvaldė) mane kalėdiškos nuotaikos.
Kiek per šias dienas dovanų supakuota. Kiek atvirukų užrašyta.
Pagaliau paliesta ir eglužė mėlynoji (šiais metais pasirinkome tokią spalvą).
Kaip ne keista, turbūt pirmą kartą per pastaruosius kelerius metus laukiu šių, būtent šių, švenčių. Tai tikrai reta.
Laukiu vakarienės ir tos akimirkos, kai po jos krisiu į lovą ir pagaliau galėsiu gulėti, gulėti, ir gulėti. Nereikės niekur skubėti, graužtis dėl to, jog nieko neveikiu, ir galėsiu tiesiog pasimėgauti visais Kevino sezonais per naują televizorių.
Ką gi, kiekvienas laukia švenčių savaip.

Worth living just to get postcards

Už atvirukų bei atvirlaiškių

(kurie man yra visiška naujiena, bet jau spėjau juos įsimylėti!)

siuntimus ir gavimus atiduočiau gyvenimą.

Viena popieriaus skiautė gali suteikti tiek džiaugsmo,

kiek  nesugebės joks kitas gėris.

Taigi, pirmasis — nuo nepaprastai paprasto žmogaus.

Tegyvuoja paštas ir tas, kas jį sugalvojo!

Thanks Card, Chiaki, Tokyo

It doesn't work any more

From millionaire to homeless: totally me

Wien

Net jei nemėgstu vokiečių kalbos. Net jei pasijaučiau beprotiškai maža ir TOTALIAI bejėgė tokioje didelėje erdvėje. Net jei sugrįžti buvo beprotiškai sunku.

Ech, už keliones atiduočiau paskutinius marškinius.

Žmonės, gyvenantys arti dangaus.

Rūkstantys kalnai ir vingiuoti keliukai, berods, negyvenamuose miškuose, kuriais važiuoti per MILŽINIŠKĄ sniegą prilygsta šokimui be parašiuto. O aplinkui kalnai, kalnai, kalnai... Dieniniai, vakariniai, naktiniai. Vos pažvelgęs jauti tą milžinišką galią, tą jėgą.

Ten laikas skaičiuojamas kitaip. Ten gyvenimas skaičiuojamas kitaip. Sukriošusios lūšnelės ir grynas oras. Ak, ir tonos įkyraus, klampaus molio. Sykį įmynęs, atsisveikink su savo batais.

O, kontrastai. Apleista šalelė — kaimynė pedantiškai švarios, judrios ir beprotiškai, taip tarkim, architektūriškos, galiūnės. Kur per teliką kalba tik vokiškai, kur viskas taip vokiška. Net labiau negu austriška. Kur spausdina specialiai gėjams skirtus žemėlapius.

Gražu, gražu, gražu.

Ir norisi kartoti tai dar ir dar.

Nelemta Varšuva su savo nelemtais tiltais (visa, kas gražiausia, yra uždrausta. Net tiltai su gražiais vaizdais). Čekija, skendinti kalnų apsuptyje ir tarp ženklų su užrašais "Pozor". Punčas ir daug daug daug juoko Vienos centre. Ech, žmonės, geria prie pat milžinės bažnyčios.

Jie turbūt gyvena taip, kaip galėtų tik norėtis gyventi.

Nežinau, kaip gyventi tokiame mieste. Ir kaip negyventi. Kur neįmanoma pastatyti automobilio, kur tiek visko daug. DAUG. Čia kavinėse vien senyvo amžiaus žmonės ir keistas pienas: neriebus ir saldokas.

Jei tik aš turėčiau kamerą ir kantrybės visa tai filmuotis. Žiūrėdama įrašus apsiverkčiau, suvokusi, jog visos tos akimirkos kaip iš filmų. Jog visa tai taip n e p a p r a s t a.

Nepaisant visų tų keturiasdešimties valandų neretai klaidingo kelio ir navigacijos epilepsijos priepuolių. Nepaisant to, kad sugrįžti buvo taip sunku, kaip nebuvo dar NIEKADA. Sugrįžti į realų gyvenimą su ašaromis. Ir vėl suvokti, kad klasės auklėtoja kasdien staugia, kad laukia milijonai trilijonų darbų, o laiko vis dar nėr. Nepaisant visko visko visko.

Aš myliu tai. TAI.

Labai norėjau šį įrašą padaryti trumpą ir neperkrauti jo lyriškais postringavimais, bet apie tokius dalykus, trumpai, matyt, neįmanoma. Šį kartą "Краткость — сестра таланта" neveikia.

Keliaukite, keliaukite, ir dar tūkstantį kartų k e l i a u k i t e.