Pradėsiu nuo iliustracijos, – aktualiausias, visai šviežias
įvykis.
Taip jau susiklosto, kad dažniausiai jau ryte žinau, jog
„šiandien eisiu bėgioti“. Ir paprastai visą dieną labai laukiu tos akimirkos,
kai pagaliau galėsiu išbėgti. Tik aš ir Vingis, tik aš ir minkšti žingsniai,
tik aš ir besiilsinčios mintys.
Svarbiausia bėgant man – tinkamas oras. Kad nebūtų pernelyg
tvanku ir karšta. Tačiau kai tenka sulėtinti dėl vėjo – irgi ne itin smagu.
Šitoks siurprizas laukė ir šį kartą. Kas visai nekeista, vėjas užtraukė
debesis, ėmė lašėti šlykščiais, pailgais lašais, kuriais vėjas smogė tiesiai į
veidą. Atrodė, šiandienos trasa baigta, nors buvau ją vos įpusėjusi.
Skubėdama parko gilyn stebiu, kaip žmonės masiškai juda iš
parko man priešinga kryptimi. Tačiau netrukus parkas sutankėja, jo šakos
apgaubia ir apsaugo nuo sušlapimo.
Kažkurią akimirką manei, kad teks pakeisti maršrutą į
trumpesnį ir pasileisti namo, tačiau staiga lašai paliauja būti šlykštus, o
vėjas visai nusiramina. Imi mėgautis drėgnu oru ir paukščių čiulbesiu.
Susigaudai, jog šis pavojus buvo tik menamas. Ir galiausiai sustoji, matydamas
ant išmaniojo ekrano sveikinimą su nauju pasiekimu. Ir visos istorijos „cherry
on top“ tampa palaimingas lietutis, atvėsinantis įkaitusius skruostus ir
nepaprastai atgaivinantis.
Istorijos moralas toks, kad gyvenime yra daugybė aplinkybių,
kurios, atrodytų, baisiai ne laiku ir ne vietoje. Tačiau tereikia pažvelgti į
jas kitu kampu, ir jos tampa tuo palankiuoju vėju, prielaida naujiems tikslams
pasiekti.
Svarbiausia tik – pagauti sunkiausią akimirką ir pralaukti
ją. Visi juk žinom, kad tamsiausia valanda – prieš aušrą.
